Su kiekvienu antpuoliu suvokiu, kokia rimta atsakomybė mums tenka, ir tikiuosi, kad mus lydės sėkmė. Tikra likimo dovana, kad šiandien mums pavyko aptikti tą koloną. Baigiasi mano šaudmenų atsargos, jomis ką tik sunaikinau penkis tankus, tačiau vietovėje kėpso dar keletas tų gremėzdų. Jie dar šiek tiek juda. Norėčiau ir tuos vienaip ar kitaip pričiupti.

– Hanelora septyni, – tai septintosios eskadrilės vado šaukinys šią dieną, – išeikvoję visus šaudmenis, skriskite namo.

Aš pats su mane lydinčiu antruoju lėktuvu kuo greičiau nuskubu atgal į aerodromą. Degalų nepasipildome, jų užteks, mums trūksta tik šaudmenų. Greitai artėja sutemos. Man atrodo, kad viskas vyksta per lėtai, nors šaunieji bombų ir šaudmenų krovėjai stengiasi iš visų jėgų. Iš mano replikų jie supranta, kas vyksta, tad dabar norėtų kuo galėdami padėti savo kovos draugams lakūnams. Po dešimties minučių vėl pakylu į orą, priešais atskrenda mano grupės lėktuvai. Jie leidžiasi žemyn jau pagal aerodromo tūpimo taką žyminčias šviesas. Gerokai užtrunku, kol pagaliau vėl atsirandu virš taikinio. Jau iš tolo matau degančių tankų ir sunkvežimių liepsnas.

Mūšio laukas kartkartėmis vaiduokliškai nušvinta sprogimų blyksniais. Matomumas jau labai prastas. Skrisdamas žemai palei kelią į šiaurę, netoliese pastebiu du plieno milžinus, riedančius šiaurės kryptimi, greičiausiai jie ketina parvežti užnugarin liūdną žinią apie kolonos žūtį. Staigiai apsisukęs atakuoju, skrisdamas pažeme, įžiūriu juos tik paskutinę akimirką. Pataikyti labai sunku.

Tačiau jie, kaip ir kiti, turi didelius atsarginius degalų bakus, tad, išeikvojant visus savo šaudmenis, man pavyksta abu juos susprogdinti. Kartu su šiais dviem šiandien iš viso sunaikinta septyniolika tankų. Maždaug tiek pat sunaikino mano grupė, tad ivanai per dieną prarado daugiau kaip trisdešimt tankų. Šiandien jiems tikrai juoda diena. O mes šiąnakt Jasuose miegosime netrikdomi, galime būti ramūs. Rytojaus diena parodys, kokiu mastu sutrukdyta puolimo operacijai.

Nutupiame visiškoje tamsoje. Įtampai palengva atslūgstant, tik dabar pamažu pajuntu skausmus kūne. Sausumos kariuomenės ir aviacijos korpuso vadovybė nori sužinoti visas aplinkybes, tad pusę nakties praleidžiu su telefono rageliu prie ausies. Rytojaus užduotis, savaime suprantama, – toliau triuškinti priešo pajėgas.

Pakylame skristi labai anksti, norėdami būti vietoje jau auštant, nes ivanai taip pat norės išnaudoti tą laiką savo tikslams. Oro sąlygos prastos, virš aerodromo nuo šimto iki šimto penkiasdešimt metrų aukštyje kabo debesys; gamta vėl palanki anai pusei. Aplinkui stūksančias kalvas dengia rūkas. Galime skristi tik išilgai slėnių. Man rūpi, kas įvyks šiandien. Praskrendame Floreštį, ten viskas sugriauta, – tai mes regėjome jau vakar. Iš pradžių toli į pietus nuo Belcio priskrendame pirmąsias tankų ir motorizuotųjų pėstininkų kolonas. Mus pasitinka stipri zenitinės artilerijos ir naikintuvų priešlėktuvinė gynyba, matyt, jau visur žinoma apie mūsų surengtą vakarykštį spektaklį. Šiandien nelabai norėčiau priverstinio nutūpimo. Nedelsdami atakuojame. Per kiekvieną antskrydį vieni patys patenkame į oro kautynes, nes mūsų naikintuvai čia su mumis elgiasi taip, lyg mums būtų visai nereikalingi. Be to, daug rūpesčių pridaro prastas oras, nuolat skraidant žemai, neįmanoma išvengti nuostolių. Tačiau mes laikomės tvirtai, tenka gintis savomis priemonėmis patiems. Jei neskraidysime, tai ivanai netrukus atsiras mūsų aerodrome. Labai apmaudu, kad šiuose sunkiuose koviniuose skrydžiuose su manimi nėra Henšelio, didelė to patikimojo borto šaulio patirtis labai praverstų. Šiandien jo vietoje sėdi vyresnysis feldfebelis Rotmanas, mano pirmasis technikas. Šaunus vyrukas, bet jam labai trūksta patirties. Visi noriai skraido su manimi, nes apie mane sakoma: „Vadas visada ištrūks, net jeigu ir niekas negrįžtų“.

Pertrauka po antrojo kovinio skrydžio man vėl tęsiasi per ilgai, tad per ją mudu su leitenantu Fišeriu išskrendame dviem lėktuvais. Užduotis – sunaikinti tankus, stovinčius miškingame Belcio miesto parke. Virš taikinio mus turi pasitikti mūsų naikintuvai. Skrendame ten žemai, oro sąlygos blogėja, matomumas – ne daugiau kaip aštuoni šimtai metrų. Dairausi naikintuvų, tačiau tai ne mūsiškiai, o rusai.

– Dėmesio, Fišeri, čia vien „aerokobros“, neatsilikit, priskriskit arčiau.

 Jų maždaug dvidešimt ir jau mus pamatė.

Mūsų pavienių dviejų lėktuvų jiems kaip tik ir reikia, jie narsiai užpuola mus „lyg ereliai žąsis“. Aukštai mums nėra ką veikti, leidžiamės žemyn, mėgindami slėptis kiekviename siaurame tarpeklyje. Negaliu daryti jokių staigių manevrų, nes kojomis vis dar neįstengiu valdyti posūkių vairo. Skridimo kryptį keičiu naudodamasis tik aukščio vairu. To nepakanka, jei tau iš paskos skrenda šį tą mokantis naikintuvo lakūnas. O tas, kuris mane dabar vejasi, savo amatą išmano. Fišeris susijaudina:

– Jie mus tuoj numuš!

Piktai jį aprėkiu. Jam reikia nusiraminti ir taikliau šaudyti. Jis vis tiek panikuoja, tik staiga į mano lėktuvo fiuzeliažą vienas po kito pasipila sviediniai.

Mane apima bejėgiškas pyktis dėl to, kad negaliu nuo jų išsisukti nesinaudodamas posūkių vairu. Girdžiu, kaip trenkia stambaus kalibro sviediniai, „Aerokobra“, be savo 2 centimetrų patrankų, šaudo ir iš 3,7 centimetro kalibro patrankos. Kiek dar atlaikys mano šaunusis Ju-87? Kiek laiko užtruks, kol mano orlaivis užsidegs ar subyrės į gabalus? Iki šiol kare buvau numuštas trisdešimt kartų, bet visada tik priešlėktuvinių pabūklų, o ne naikintuvų. Visada įstengdavau nuo jų pasprukti naudodamasis posūkių vairu. Tai pirmas ir paskutinis kartas, kai naikintuvas pataiko į mano lėktuvą.

– Rotmanai, šaudykit!

Jis neatsiliepia, tik ištaria vos vieną žodį:

– Užsikirto.

Tad dabar iš užnugario manęs niekas negina. Tai ivanai netrukus pastebi ir dar aršiau persekioja. Jie atakuoja mane iš visų pusių. Vienas tipas vis mėgina užpulti iš priekio. Slepiuosi siauručiuose tarpekliuose, kur vos telpa mano lėktuvo sparnai. Naikintuvai savo ištvermingą taikinį apšaudo gana taikliai. Jie vis pataiko į lėktuvą. Su kiekvienu pataikymu tikimybė man grįžti namo vis mažėja. Jie palieka mane ramybėje visiškai netoli nuo mūsų aerodromo Jasuose turbūt išeikvoję visus šaudmenis. Fišeris dingęs, jis vis skrido paskui mane iš šono ir aš negalėjau jo stebėti. Rotmanas taip pat nežino, kas jam nutiko. Gal jam teko priverstinai nutūpti, o gal žuvo? To nežinau. Šio jauno gabaus karininko netektis grupės žmones ypač liūdina. Mano lėktuvas visas išvarpytas 2 centimetrų sviedinių, į jį aštuonis kartus pataikyta ir 3,7 centimetro sviediniais. Rotmanas nelabai daug prisidėjo prie mano gyvybės išsaugojimo.

Po tokio kovinio skrydžio žmogus jaučiasi pervargęs, užguitas, užvaikytas, tačiau nieko nepadarysi. Persėdęs į kitą lėktuvą, vėl išskrendu. Sovietų puolimą būtina sustabdyti. Tą dieną pamušu devynis tankus.

Leidykla "Briedis"

Komentarai (9)