Sužinojote naują žodį – ir jis pradėjo pasitaikyti tai šen, tai ten. Berlyne sutikote seną pažįstamą, kuris šiaip jau gyvena Niujorke. Pagalvojote apie brolį – ir po penkių minučių sulaukėte jo skambučio. Esame linkę kreipti dėmesį į tokius sutapimus ir stengiamės juos kaip nors interpretuoti. Vyresnioji žurnalo The Atlantic redaktorė Julie Beck pasikalbėjo su tokius fenomenus tiriančiais mokslininkais, siekdama išsiaiškinti, kodėl sutapimai vaidina tokį vaidmenį mūsų gyvenimuose.

Baigdamas septintą klasę, mūsų vidurinės mokyklos orkestras nuvyko į Cedar Point pramogų parką, į kurį vykdavo absoliučiai visi Vidurio Vakarų mokyklų orkestrai. (Manau, dar ir dabar taip yra.) Vienas iš atrakcionų buvo dengti amerikietiški kalneliai Disaster Transport. Mes su draugais laukėme eilėje prie atrakciono – ji vingiavo prastai apšviestais betoniniais laipteliais. Eidami priekin, pasukome už kampo ir aptikome didžiulę pinigų krūvą.

Pakėlė juos ir iškart perskaičiavome: buvo kažkokia labai konkreti pinigų suma. Dabar jau nepamenu, kiek tiksliai ten buvo, bet vardan pasakojimo, tarkime, kad ten buvo 134 doleriai. Panašu į tiesą.

Vos spėjome atsitokėti nuo savo sėkmės ir ėmėme suglumę svarstyti, kad gal juos reikėtų kur nors atiduoti, kai prieš mus stovėjusių vyresnių vaikinų grupelė pačiupo kupiūrų pluoštelį mums iš rankų. Jie pareiškė, kad pinigai jų. Tai buvo netiesa – jie perskaičiavo juos tiesiai mums prieš akis, apsikeisdami šūksniais „Oho!“ ir plekšnodami kits kitą per pečius. Mes buvome nesėkmingi, nerangūs vaikai (tada auginau kirpčiukus, tai buvo nelengvi metai). Jie buvo įsitikinę, kad jų nesustabdysime, ir jie buvo teisūs. Taip ši istorija ir baigėsi.

Tačiau paskui nutiko pratęsimas.

Maždaug po metų dalyvavau Mičigano valstijos universiteto vasaros programoje, „botanikų“, manančių, kad genetikos pamokos – linksma, stovykloje. Kartą vakare sėdėjome bendroje salėje, plepėdami ir ruošdami namų darbus, ir išgirdau, kaip vienas vaikinas pasakoja savo draugams, kaip pernai Cedar Point parke pametė stambią pinigų sumą.

Neslėpdama susijaudinimo, pertraukiau jo pasakojimą ir užverčiau jį klausimais apie tą nutikimą.

Jis buvo ten gegužę, tą pačią dieną, kaip ir aš? Taip, taip ir buvo.

Ji pametė pinigus stovėdamas eilėje į Disaster Transport atrakcioną? Taip ir nutiko.

Kokią sumą jis pametė? Lygiai 134 dolerius.

„Tai įprastas dalykas“

Nors frazė „Kokia tikimybė?“ iš esmės žymi sutapimus, sutapimai nebūtinai yra kažkas tokio, ko tikimybė itin maža. Kažkur smegenų gelmėse yra perkrauta dėžutė, pavadinta „sutapimai“, prigrūsta nuostabiausiais ir įvairiausiais nutikimais, ir kažkas verčia mus visus šiuos įvykius grupuoti. Visų jų tekstūra panaši ir šie įvykiai sukelia pojūtį, nelyg per gyvenimo audinį nusirito banga. Kyla klausimas, iš kur kyla šis pojūtis ir kodėl kreipiame dėmesį į tam tikrus atvejus, kai mūsų gyvenimo linijos susiduria ir ignoruojame kitus.

Kas nors gali sakyti, kad visa tai dėl to, kad žmonės nesupranta tikimybių teorijos. 1989 metų savo pranešime „Atsitiktinumų tyrimo metodai“, matematikai Persis Diaconis ir Frederickas Mostelleris galvojo apibrėžti sutapimą kaip „retą atvejį“, tačiau nusprendė, kad „kyla pernelyg daug prielaidų, kad būtų galima tai nuodugniai analizuoti“. Vietoje to jie nutarė naudoti tokį apibrėžimą: „Sutapimas – tai netikėtas aplinkybių susiklostymas, jaučiamas, kaip susijęs svarbiais ryšiais, nors jokio regimo priežastinio ryšio nėra“.

Grynai statistiniu požiūriu, šie įvykiai atsitiktiniai, o ne reikšmingai susiję, ir jie neturėtų būti tokie jau netikėti, turint omeny, kad jie vyksta nuolatos.

Pirmiausia verta pažymėti, kad žmonės gan laisvai traktuoja sąvoką „sutapimai“. Jei susipažįstate su kuo nors, kieno gimtadienis yra tą pačią dieną, kaip ir jūsų, tai atrodo kaip mielas sutapimas, tačiau sutapimu gali pasirodyti ir pažintis su kuo nors, kieno gimtadienio data sutampa su jūsų motinos ar geriausio draugo gimtadieniu. Arba jeigu jų gimtadienis yra diena anksčiau ar vėliau nei jūsiškis. Žodžiu, yra keletas gimtadienių, kuriuos kai kurie žmonės gali palaikyti sutapimu.

Kasdieniame gyvenime žmonės dažniausiai ne itin geba objektyviai vertinti tikimybes.

O mūsų planetoje, reikia pastebėti, gyvena daug žmonių – daugiau nei septyni milijardai, jei ką. Pagal didelių skaičių dėsnį „pakankamai didelėje imtyje didelė neįtikėtinų įvykių tikimybė“, rašo Diaconis ir Mosteller. Jeigu pakankamai žmonių nusiperka loterijos bilietus, Powerball loterijoje bus nugalėtojas. Jos laimėtojui tai bus stulbinamas ir stebuklingas nutikimas, tačiau faktas, kad kažkas laimėjo, likusiųjų nestebina.

Netgi gan ribotoje asmeninio gyvenimo imtyje egzistuoja daugybė sutapimų galimybių. Jei pagalvotume apie visus žmones, kuriuos pažįstate ir visas vietas, kuriose būnate jūs ir visas vietas, kuriose būna jie, didelė tikimybė, kad vieną gražią dieną kurioje nors vietoje susitiksite. Tačiau kai tai nutiks, jums tai pasirodys sutapimu. Kai nutinka kas nors netikėto, nepagalvojame apie visus tuos atvejus kai jie galėjo įvykti, tačiau nenutiko. O į sutapimų sąrašą įtraukus „artimus nepataikymus“ (kai su drauge buvote toje pačioje vietoje tą pačią dieną, tačiau skirtingu laiku), galimų sutapimų skaičius staiga smarkiai išauga.

Norėdami pademonstruoti, kaip dažnai pasitaiko, atrodytų, neįtikėtini įvykiai, matematikai dažnai pateikia vadinamąjį „gimimo dienos uždavinį“. Klausimas: kiek žmonių turi būti kambaryje, kad su 50% tikimybe, dviejų gimtadieniai būtų tą pačią dieną? Atsakymas: 23.

„Ech, tie vaikinai ir jų gimtadieniai mane labai pykdo“, – sako Bernardas Beitmanas, psichologas ir Virdžinijos universiteto kviestinis profesorius, o taip pat ir rengiamos išleisti knygos „Kaip gerai sugyventi su sutapimais“. Jo nuomone, paprastas žmogus kelia kitokį klausimą. Kai kas nors šūkteli, „Kokia tikimybė?“, jis, tikėtina, klausia ne „Kokia tikimybė, kad šis sutapimas nutiko su bet kuriuo esančiuoju kambaryje?“, o „Kokia tikimybė, kad šis konkretus įvykis nutiko man čia ir dabar?“. O kalbant apie ką nors truputį sudėtingesnio, nei sutampantys gimtadieniai, jų tikimybę suskaičiuoti darosi praktiškai neįmanoma.

Tiesa, kalbai pasisukus apie sutapimus, žmonės gan egocentriški. Psichologas Rumas Falkas atliko tyrimą, kuriuo išsiaiškino, kad žmonės su jais atsitinkančius sutapimus laiko labiau netikėtais, nei kitų žmonių sutapimus. Tai kaip su sapnais – mano sapnai įdomesnio už taviškius.

„Sutapimas yra tai, ką regi žiūrintysis“, – sako Davidas Spiegelhalteris, visuomenės rizikos supratimo profesorius Kembridžo universitete. Jei mažai tikėtinas įvykis nutinka miške, kur jo niekas nepastebi ir juo nesidomi, tada tai nėra sutapimas.

Sutapimų tipologija

Kalbėdama telefonu su Spiegelhalteriu, papasakojau jam savo Cedar Point parko istoriją – tiesiog negalėjau išlaikyti to savyje. Nes, matote, jis kolekcionuoja sutapimus. (Aštraus siužeto nuotykių romane „Sutapimų specialistas“ yra iš profesoriaus nusižiūrėtas personažas.) Spiegelhalteris turi interneto svetainę, per kurią žmonės gali siųsti jam savo sutapimų istorijas. Pasak jo, nuo 2011 metų jis surinko 4000 – 5000 istorijų. Deja, nei jis pats, nei jo kolegos su informacijos krūva nieko ypatingo nenuveikė, labiausiai todėl, kad laisva forma surašytų istorijų kalnas, – gan nepatogus apdorojimui duomenų masyvas. Dabar jie ieško ko nors, kas užsiimtų intelektine tekstų analize, tačiau iki šiol jiems tepavyko išanalizuoti, kiek sutapimų patenka į skirtingas kategorijas, kurias lankytojai, siųsdami savo istorijas, gali pasirinkti patys.

Plačiausiai pripažįstami sutapimų tipai:

• Aptikti ryšiai su nauju pažįstamuoju
• Tuo pačiu metu įvykę nutikimai
• Labai panašių įvykių pasikartojimas
• Pažįstamojo sutikimas menkai tikėtinoje vietoje
• Sutampančios datos
• Sutampantys vardai
• Aptinkamas ryšys su daiktu
• Sutampantys skaitmenys
• Paraleliai vykstančios istorijos su daug sutapimų
• Pasikartojantis daikto pasirodymas
• Sutampanti muzika

Jis sako, kad mano istoriją priskirtų „aptikto ryšio su nauju pažįstamuoju“ kategorijai. „Tačiau tai visai kitoks ryšys, – sako jis, – ne toks, kad būtumėte gyvenę tame pačiame name ar panašiai. Ir tai labai stiprus ryšys, o ne kad tiesiog buvote tame pačiame pramogų parke. Man tai labai patinka. Ir iki šiol tai pamenate“.

Nuostabiausia šioje istorijoje ne tai, kad radau kažkieno pinigus, ir po metų atsidūriau tame pačiame kambaryje su pametusiuoju, o tai, kad išvis apie tai sužinojau. O ką, jeigu jis apie tai nebūtų kalbėjęs? „Galėjote neišgirsti jo, jeigu būtumėte sėdėjusi kiek tolėliau, – sako Spiegelhalteris. – Ir visgi, sutapimas niekur nebūtų dingęs. Jūs sėdėtumėte už dviejų metrų nuo nuo kažko, kas pametė pinigus. Sutapimas fiziškai būtų įvykęs. Tačiau jį pastebėjote tik todėl, kad įsiklausėte. Todėl nuostabu yra ne tai, kad tokie nutikimai įvyksta, o tai, kad juos pastebime“.

„Tokia mano didžioji sutapimų teorija, – tęsia jis. – Būtent todėl jie nutinka tam tikriems žmonėms“.

Atlikdamas savo tyrimus, Beitmanas aptiko, kad tam tikri charakterio bruožai susiję su gausesniu sutapimų skaičiumi. Į sutapimus ypač linkę žmonės, apibūdinantys save religiniais ar dvasiniais terminais; žmonės, besikreipiantys į save (arba pasakojantys sau kokią nors aplinkinio pasaulio informaciją), ir žmonės, užsiimantys prasmių paieška. Taip pat žmonės būna labai linkę įžvelgti tada, kai smarkiai liūdi, pyksta ar nerimauja.

Į sutapimus ypač linkę žmonės, apibūdinantys save religiniais ar dvasiniais terminais

„Man sutapimų niekada nenutinka, nes aš nieko nepastebiu, – sako Spiegelhalteris. – Niekada nesikalbu su žmonėmis traukinyje. Atsidūręs greta nepažįstamojo, nesistengiu rasti kas mus sieja, nes esu anglas“.

Tuo tarpu Beitmanas sako: „Mano gyvenimas kupinas sutapimų“. Jis pasakoja man apie atvejį, kai būdamas 8 ar 9 metų prarado šunį. Jis nuvyko į policijos skyrių, kad paklaustų, ar jie nematė šuns: jie nematė. O paskui: „Labai stipriai verkiau ir patraukiau namo ne tuo keliu ir išvydau ten savo šunį… Užsiėmiau sutapimų tyrimu, nes norėjau išsiaiškinti, kaip tai vyksta“.

Beitmanui sutapimų tyrimas – daugiau nei tikimybių apmąstymai. Nes statistika gali aprašyti tai, kas vyksta, tačiau negali paaiškinti to kaip nors kitaip, nei pavadinti atsitiktinumu. „Žinau, kad vyksta kažkas daugiau, nei tai, į ką kreipiame dėmesį, – sako jis. – Atsitiktinumas – nepakankamas paaiškinimas“.

Šveicarų psichiatrui Karlui G. Jungui atsitiktinumas irgi nebuvo pakankamai svarus argumentas, ir todėl jis sugalvojo alternatyvų paaiškinimą. Jungui sutapimai buvo reikšmingi įvykiai, kurių neįmanoma paaiškinti priežasties ir pasekmės ryšiu, ir tai didelių klausimų nekelia. Tačiau! Jis taip pat manė, kad egzistuoja kažkokia kita jėga, įsitaisusi už priežastinių ryšių ribos, galinti paaiškinti sutapimus. 1952 metais aprašydamas ją savo knygoje kaip „ne priežastinį, jungiantįjį principą“, jis vadino šią jėgą „sinchroniškumu“ [synchronicity].

Svarbūs sutapimai vyko dėl sinchroniškumo ir galėjo būti kitos Jungo idėjos – unus mundus, vieningojo pasaulio teorijos – užuomina. Pagal unus mundus teoriją, realybės pagrindas yra tam tikra tvarka ir struktūra, tinklas, jungiantis visa su visais.

Jungui sinchroniškumas paaiškino ne tik sutapimus, tačiau ir šeštąjį pojūtį, telepatiją ir vaiduoklius. Ir iki šiol tyrimai patvirtina, kad žmonėms, dažniau patiriantiems sutapimus, labiau būdingas tikėjimas antgamtiškumu.

Čia ir kyla bėda, kai bandant rasti gilesnį sutapimų paaiškinimą, nei grynas atsitiktinumas, kalba greitai pasisuka į paranormalius reiškinius.

Sąmonė ir tikrovė

Beitmanas, kaip ir Spiegelhalteris, susidomėjęs rūšiuoja ir žymi skirtingus sutapimų tipus, kurdamas kategorijas „nelyg pirmasis botanikas“, kaip kad pats vadina, nors jo kategorijos platesnės už Spiegelhalterio, ir apima ne tik atsitinkančius įvykius, bet ir žmonių, su kuriais jie vyksta, mintis bei pojūčius. Mums kalbantis jis padalino sutapimus į tris stambis kategorijas: sąveika „tikrovė – tikrovė“, sąveika „sąmonė – tikrovė“ ir sąveika „sąmonė – sąmonė“.

Kategorijos „tikrovė – tikrovė“ sutapimai yra patys akivaizdžiausi ir paprasčiausia suprantami. Šie sutapimai objektyviai stebimi. Koks nors įvykis ar įvykių seka vyksta fiziniame pasaulyje. Jūs kokioje nors užkandinėje Maroke ir užeina seniai prarasta meilė iš Paryžiaus. Aš radau pinigus, o po metų sutikau žmogų, tuos pinigus pametusį.

Med. sesuo Violeta Jessop buvo stiuardesė kelionių kompanijos White Star Line okeaniniuose laineriuose ir patyrė tris kompanijos flotilės laivų skendimus. Jessop buvo laive RMS Olympic, 1911 m. susidūrusiame su kreiseriu HMS Hawke. 1912 metais ji plaukė laivu RMS Titanic. O po ketverto metų Jessop dirbo gailestingąja seserimi laive ligoninėje HMHS Britannic, kuris irgi paskendo. O ji išgyveno. Tokį nutikimą tikriausiai galima priskirti kategorijai „tikrovė – tikrovė – tikrovė“.

Sutapimai„sąmonė – tikrovė“ – jau iš nuojautos srities: tarkime, jūs pagalvojote apie draugą ir jis iškart paskambino. Tačiau jeigu prieš skambutį neparašėte ant popierėlio „Galvoju apie tokį ir tokį žmogų [tikslus laikas]“, tai jums šis nutikimas ypatingas pergyvenimas, tačiau išmatuojamu jį pavadinti būtų sunku. „Uždraudėme nuojautų istorijas svetainėje, – sako Spiegelhalteris. – Nes iš kur gausime įrodymus? Kiekvienas gali sakyti ką tinkamas“.

Dar viena sąveikos „sąmonė – tikrovė“ rūšis – kai išmokote naują žodį ir staiga ėmėte jį visur regėti. Arba galvoje įstrigo daina ir girdite ją visur, kur tik nueinate. Arba susimąstėte apie kokią nors problemą, o paskui jums į rankas pakliuvo straipsnis apie tai. Atrodo, lyg mintys būtų materialios ir iš mūsų lietųsi į pasaulį. Nors sutapimai dėl to nepasidaro menkiau stebuklingi, gyvenimo leitmotyvą sukuria ne mus supantis pasaulis, o žmonės ir mūsų dėmesys.

Dar viena sąveikos „sąmonė – tikrovė“ rūšis – kai išmokote naują žodį ir staiga ėmėte jį visur regėti

Arnoldas Zwicky'is, Stanfordo universiteto lingvistikos profesorius, šį efektą vadina „įprastumo iliuzija“, ir reikia suprasti, kad tai ne tas pats, kas nuojauta. Tiesiog, jei kartą ką įsidėmėjote, jūsų smegenys pasirengia pastebėti tai ir vėl. Ką tik išmoktas žodis ar sąvoka jums atrodo svarbu – tačiau lig tol galėjote matyt tai šimtus kartų ir niekad nekreipėte dėmesio. Tačiau dabar, kai kreipiate dėmesį, veikiausiai jis nuolat paklius jums į akis.

Na, ir žinoma, paskutinioji kategorija, sutapimai „sąmonė – sąmonė“ – tai išvis gryna mistika. Vienas iš tokių sutapimų pavyzdžių yra sinchropatija. Beitmanas sugalvojo šį terminą būsenai, kai žmogus per atstumą jaučia kito skausmą ar išgyvenimus. Jis turi labai asmenišką priežastį domėtis šia sutapimų rūšimi.

„1973 metų vasario 26 dieną San Franciske stovėjau prie kriauklės ir dusau,“ – sako jis, ir priduria, „– nors gerklėje nieko nebuvo“.

„San Franciske buvo maždaug 11 valanda vakaro. Kitą dieną paskambino brolis ir pranešė, kad Wilmingtone, Delaware'o valstijoje, antrą valandą dienos, kaip tik tada, kai San Franciske buvo 11 val. vakaro, uždusęs nuo gerklėn pakliuvusio kraujo, mirė tėvas. Man tai tapo stulbinamu išgyvenimu, ir ėmiau ieškoti kitų panašią patirtį turėjusių žmonių. Paaiškėjo, kad jų nemažai“.

Dviejų dvynių atvejas

Čia paliekame mokslo pasaulį ir žengiame į tikėjimo valdas. Sutapimai tuo ir nuostabūs, kad įsigudrina priklausyti abiems pasauliams. Žmonėms nutinka netikėti, jungiantys įvykiai, ir jie arba suteikia jiems prasmę arba ne.

Žmonių, kurie sutapimus vertina tiesiog kaip kuriozus, protas dažniausiai empiriškas, tačiau būtų klaidinga tvirtini, kad žmonės, randantys sutapimuose prasmę, nėra racionalūs. Mąstymo procesas, leidžiantis mums pastebėti sutapimus, yra „dalis bendros kognityvinės architektūros, turinčios padėti mums suvokti pasaulį“, sako QMUL eksperimentinės psichologijos vyr. lektorė Magda Osman. Tai tas pats racionalus procesas, kurį naudojame, siekdami suprasti priežastinius ryšius. Ir tai dar vienas būdas moksliniu požiūriu paaiškinti, kaip vyksta sutapimai, – jie yra šalutinis prasmę sukuriančios mūsų smegenų sistemos produktas.

Žmonėms patinka struktūros. Ieškome jos visur ir pastebėdami bei analizuodami, galime suprasti mus supantį pasaulį ir šiek tiek jį kontroliuoti. Jei kaskart, spragtelėję jungiklį, kitame kambario gale išvystate užsižiebiant lempą, suvokiate, kad šis jungiklis kontroliuoja tą lempą.

Kai kas sutapime pastebima struktūra, „niekas negali sakyti „taip, tai be abejonės buvo atsitiktinis įvykis” arba „šis įvykis turi konkretų priežastinį mechanizmą”, nes norint daryti tokius pareiškimus, reikėtų idealiai pažinti aplinkinį pasaulį“, paaiškina Osman.

Vietoje to mes vertiname, ar įvykis buvo grynas atsitiktinumas, ar visgi priežastis kita. Jei nugali Atsitiktinumas, šį sutapimą nurašome. Jeigu ne, iškeliame naują hipotezę, kaip surėdytas pasaulis.

Žmonėms patinka struktūros. Ieškome jos visur ir pastebėdami bei analizuodami, galime suprasti mus supantį pasaulį

Panagrinėkime vieno mėnesio amžiaus dvynių, kuriuos įsivaikino skirtingi tėvai, pavyzdį. Kai po daugelio metų jie susitiko, paaiškėjo, kad jų gyvenimuose daug panašumų. Abiejų įtėviai pavadino juos Džeimsais, abu vedę Betes ir išsiskyrę su Lindomis. Vieno dvynio vyresniojo sūnaus vardas buvo Džeimsas Alanas, o kito dvynio sūnaus – Džeimsas Alanas. Abu turėjo įbrolius Larius ir šunis Žaisliukas (Toy). Abu kentė nuo įtampos sukelto galvos skausmo ir abu atostogaudavo Floridoje, per tris kvartalus vienas nuo kito.

Iš to galima spėti, kad genetikos jėga tokia stipri, kad netgi atskirtų identiškų dvynių gyvenimai vyksta pagal tą patį scenarijų. Ir iš tiesų, dvyniai buvo Minesotos universiteto atlikto atskirtų dvynių tyrimo, kuriuo bandyta į šį klausimą atsakyti, dalis. Reikia pastebėti, kad tyrėjai nepradėjo spėlioti, kad egzistuoja genas, traukiantis žmones prie moterų, vardu Beti, ar verčiantis juos pavadinti savo šunis Žaisliukais.

Išvadas iš tokių sutapimų tikslinga, netgi kai jų struktūra nėra vientisa. Pažvelkime į kalbų mokymąsi. Vargu ar kaskart, kai vaikas girdi žodį „šuo“, netoliese bus tas pats šuo ar jo atvaizdas. Bet jeigu tėvas, sakydamas „šuo“ pakankamai kartų parodys į šeimos šunį, vaikas vis vien išmoks šio žodžio reikšmę.

„Maži vaikai turi visas priežastis būti sąmokslo teorijų šalininkais, nes jų pasaulį valdo paslaptinga ir visagalė organizacija, besinaudojanti slaptu ryšiu ir paslaptingomis galiomis – suaugusiųjų pasaulis, veikiantis pagal taisyklių sistemą, kurią augdami vaikai perpranta“, – 2006 metas išleistame sutapimų tyrime rašo, mokslininkai kognityvistai Thomasas Griffithsas ir Joshua Tenenbaumas.

Išsaugome tą gebėjimą netgi ūgtelėję ir išsiaiškinę su dauguma akivaizdžių struktūrų. Jis gali būti labai naudingas, ypač mokslininkams, ieškantiems atsakymų į neatsakytus klausimus, tačiau daugumai suaugusiųjų jų kasdieniame gyvenime bet koks naujas sutapimas, veikiausiai bus apgaulingas. Moksliniu požiūriu – tai jau tikrai. Jei tai suvokiame, numojame į tokį įvykį, pavadindami „tiesiog sutapimu“ arba, kaip Kalifornijos universiteto Berklyje psichologijos ir kognityvistikos profesorius Griffithsas, „paprastu sutapimu“.

Antra vertus, žmogui, tikinčiam ekstrasensoriniu suvokimu, mintis apie draugę prieš minutę iki jos skambučio, gali būti visai ne sutapimas, o dar vienas patvirtinimas to, kuo ir taip tiki. Tas pats pasakytina ir apie tikinčius dieviškuoju įsikišimu – atsitiktinis susitikimas su seniai prarasta meile jiems gali atrodyti ne sutapimas, o Dievo ženklas.

„Galiausiai, susiduriate su savo įsitikinimų sistemos santykio su egzistuojančia tikrove klausimu, – sako Beitmanas. – Jūs žmogus, tikintis, kad Visata susideda iš atsitiktinumų, arba žmogus, manantis, kad yra kažkas, į ką verta kreipti didesnį dėmesį? Žvelgiant į paaiškinimų diapazoną, kairėje bus atsitiktinumas, dešinėje – Dievas. Viduryje – kažką padaręs mažutėlis Bernis Beitmanas, kažką nuveikęs aš, tačiau nežinia, kaip“.

Viduryje – tai ką Griffithsas vadina „įtartinais sutapimais“.

„Man tai yra pagrindinis sutapimą apibūdinantis momentas, – jis yra sferoje tarp įsitikinimo kieno nors klaidingumu ir įsitikinimo kieno nors tikrumu“, – sako jis. Jei kurių nors įtartinų sutapimų prisirenka pakankamai, kieno nors neužtikrintumas gali virsti tikėjimu. Tokiu būdu galima padaryti mokslinį atradimą: „Hm, atrodo vis šie sergantieji cholera vandenį sėmė iš to paties šulinio“; arba virsti prietarais: „Kaskart, kai apsiaunu skirtingų porų kojines, susitikimai pavyksta“.

Tačiau šioje tarpinėje zonoje galima užstrigti ilgam – ką nors įtariant, tačiau nebūnant užtikrintam. Ir tai ypač akivaizdu, kalbant apie sutapimus, kurie įsivaizduojami kažkokio slapto ir dar neįminto realybės darnos principo įrodymais,ar kalbėsime apie sinchroniškumą ar apie mus visus siejantį tinklą Davido Mitchello dvasioje, supainiojantį mus savo struktūroj. Svarbūs ženklai gali atrodyti suplanuoti – įvykiai „nulemti“, jie vyksta dėl kažkokios priežasties, net jei ta priežastis nuo mūsų vis išslysta. Kaip apie tai sako Beitmanas: „Sutapimai traukia mūsų dėmesį į tai, kas paslaptinga, kas slepiasi nuo mūsų akių“.

Spėju, kad niekas negali įrodyti, kad to nėra, bet visiškai tiksliai neįmanoma įrodyti, kad tai yra. Tad, belieka… ne kažin kas. Jūsų vieta paaiškinimų diapazone ko gero daugiau pasako apie jus, nei apie realybę.

Suvenyrų kambarys

„Neįtikėtinumo principe“ Handas cituoja 1988 metais parengtą JAV Nacionalinės mokslų akademijos pranešimą, kuriame daroma išvada, kad „per 130 metų tyrimų periodą nebuvo aptikta jokių moksliškai pagrįstų parapsichologinių fenomenų egzistavimo įrodymų“.

„Šimtas trisdešimt metų!“ – šūkteli nustebęs Handas. Tas faktas, kad žmonės taip ilgai stengėsi rasti paranormalumo egzistavimo įrodymų, jo nuomone, buvo „akivaizdžiausiu liudijimu, kad viltis stipresnė už patirtį“.

„Per 130 metų nebuvo aptikta jokių moksliškai pagrįstų parapsichologinių fenomenų egzistavimo įrodymų“

Tačiau aš nesutinku. Galbūt, paranormalumo tyrimai – iš dalies viltis aptikti tai, ko nepavyko rasti niekam kitam. Bet regis, kad gan dažnai gyvenimiška patirtis ir vykstantys su mumis atsitikimai tampa pagrindu tikėjimui paranormalumu ar kažkokia visą realybę tvarkančia jėga. Net neužsiimdami formaliais tyrimais, žmonės stengiasi rasti paaiškinimą tam, ką patyrė. Ir struktūriškumas yra kur kas patrauklesnis paaiškinimas už atsitiktinumą.

Jūsų vieta „atsitiktinumo – apibrėžtumo“ galimybių spektre gali stipriai priklausyti nuo to, kas, jūsų supratimu, yra atsitiktinumas. Tyrimai rodo, kad, nors dauguma žmonių gan prastai susidoroja su užduotimi parašyti atsitiktinių skaičių seką, žmonės, tikintys ekstrasensoriniais gebėjimais, atlieka tai dar prasčiau. Tikintys žmonės netgi labiau nei skeptikai mano, kad pasikartojimai sekose mažiau atsitiktiniai: jų nuomone, metant monetą, atsitiktinės sekos „skaičius, skaičius, skaičius, skaičius, herbas“ tikimybė mažesnė, nei sekos „skaičius, herbas, skaičius, herbas, skaičius“, nors statistikos požiūriu jos vienodos.

Taigi, psichologija padeda paaiškinti, kaip ir kodėl pastebime sutapimus ir kodėl norime, kad jie ką nors reikštų, o tikimybių teorija paaiškina, kodėl atrodo, kad jie vyksta taip dažnai. Tačiau norint paaiškinti bet kurį konkretų sutapimą, reikia išpainioti tokį sprendimų, aplinkybių ir įvykių grandinių rezginį, kad netgi jei kam nors pavyktų, tai niekaip nepadėtų išspręsti bet kurio kito sutapimo mįslių.

Jungas, panašu, dėl to apmaudaudavo. „Tačiau norėdami kaip nors suvokti tokius unikalius ar retus įvykius, pakliūname į „unikalių“, lygiai kaip ir individualių apibūdinimų priklausomybę, – rašė jis, prarasdamas bendros mokslinės teorijos, aiškinančios šiuos keistus nutikimus, sukūrimo viltį. – Iš to rastųsi tik chaotiškas įdomių egzempliorių rinkinys, kaip senas gamtos istorijos muziejus, kuriame greta išdėstytos suakmenėjusios fosilijos, anatominiai monstrai mėgintuvėliuose, mandragoro šaknis ir sudžiovinta undinė“.

Toks aprašymas turėtų atrodyti nepatrauklus (be abejo, visa tai reikia sutvarkyti!), tačiau man, turiu pripažinti, patinka įvaizdis sutapimų kaip neradusių pritaikymo visokiausių keistenybių ir mažmožių pilno suvenyrų kambario. Gal tai ir nėra pats patraukliausias variantas, bet „chaotiškas įdomių egzempliorių rinkinys“ – tai viskas, ką turime.

Komentarai (6)