Paslaptingas Lozoriaus fenomenas: tikros medicinos istorijos, kai atgyja mirusieji  (2)

Iki 13 val. 56 min. intensyvios terapijos skyriaus medikai buvo išbandę viską: agresyvų kardiopulmonarinį gaivinimą, keturis elektrošokus į krūtinę, septynias dozes adrenalino ir du maišelius skysčių.


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Tačiau 11 mėnesių mergytė gulėjo nejudėdama, jos širdis nebeplakė. 13 val. 58 min., prabėgus dviem minutėms be pulso, ji buvo pripažinta mirusia, rašo smithsonianmag.com.

„Šeima pageidavo šiek tiek laiko, kad tiesiog galėtų pabūti su paciente“, - sakė pediatrijos profesorius Louisas Daugherty iš Ročesterio universiteto medicinos centro, priklausęs mergaitės gaivinimo komandai.

Maždaug po 15 minučių jos motina paprašė ištraukti kvėpavimo vamzdelį, kad ji galėtų apglėbti savo dukrytę. Tuomet komanda tapo neįtikėtino įvykio liudininkais. „Netrukus po to, kai buvo ištrauktas kvėpavimo vamzdelis, ji pradėjo spontaniškai kvėpuoti. Atsirado pulsas, veidas įgavo spalvą, suveikė vėmimo refleksas, - pasakojo L. Daughterty. – Niekada nemačiau nieko panašaus“.

Nors mažylės būklė stabilizavosi, po keturių mėnesių ji dėl progresuojančio širdies nepakankamumo vėl pateko į ligoninę. Ši mergytė patyrė retą reiškinį, vadinamą „Lozoriaus fenomenu“, kai pacientai, kurie atrodo kliniškai mirę, netikėtai atgyja. Nors dauguma tokių pacientų galiausiai sugrįžta į mirties gniaužtus, maždaug trečdalis visiškai pasveiksta.

Keli tyrimai rodo, kad tokie stebuklai gali būti dažnesni, negu atrodo, nes dėl teisinių nemalonumų ne visi atgijimo atvejai yra paviešinami. Daug šimtmečių žmonės nerimaudavo dėl klaidingai pripažintos mirties ir pirmalaikių laidotuvių. XIX amžiuje baimė būti palaidotam gyvam, vadinama tafofobija, buvo taip paplitusi, kad žmonės savo testamentuose prašydavo artimųjų patikrinti, ar jie tikrai numirė – tam pasitarnaudavo tokie testai kaip karštų skysčių užpylimas ant odos ar chirurginiai pjūviai. Kiti asmenys būdavo laidojami su laužtuvais ir kastuvais.

Tokia paranoja privertė gaminti „saugius karstus“, kurie turėdavo vamzdelius orui, vėliavėles, varpelius ar pirotechnikos priemones, kurios po žeme atsidūrusiems gyviesiems būtų leidusios duoti ženklą praeiviams.

Ligoninėse užfiksuotas savaiminis atgijimas medicinos literatūroje nebuvo minimas iki 1982 metų. Anesteziologas Jackas Bray 1993 metais šiam reiškiniui suteikė pavadinimą, paremtą bibline istorija apie tai, kaip Jėzus Kristus atgaivino prieš keturias dienas mirusį Lozorių iš Betanijos. Tačiau šio reiškinio atvejai mokslinėje literatūroje iki šiol sutinkami retai.

Geriatrijos konsultantas Vedamurthy Adhiyamanas iš Glan Clwydo ligoninės Šiaurės Velse susidomėjo Lozoriaus fenomenu, kai asmeniškai susidūrė su šiuo reiškiniu 2000 metų pradžioje. Jo komanda maždaug 15 minučių gaivino senyvą, beveik 80 metų vyriškį, tačiau be jokio atsako.

„Nėra jokių taisyklių, kiek žmogų reikėtų gaivinti, kol būtų galima liautis. Tai priklauso nuo kiekvieno individualaus atvejo“, - pasakojo V. Adhiyamanas. Nors kardiopulmonarinį gaivinimą nutraukęs V. Adhiyamanas oficialiai nepaskelbė vyriškio mirties, vienas komandos narys šeimai pranešė, kad vyras mirė. Netrukus paaiškėjo, kad jis šiek tiek paskubėjo.

„Maždaug po 15 – 20 minučių pacientas pradėjo kvėpuoti, - prisiminimais dalijosi V. Adhiyamanas. – Tačiau kitas dvi dienas jis liko ištiktas komos, kol galiausiai trečią dieną mirė“. Šeima buvo įsitikinusi, kad medikai neturėjo nutraukti gaivinimo ir nesilaikė standartų, todėl padavė V. Adhiyamaną į teismą.

„Būtent tuo metu pradėjau tyrinėti šį reiškinį, nes turėjau įrodyti, kad tokie dalykai gali įvykti“, - sakė jis. Peržiūrėjęs medicininę literatūrą, V. Adhiyamanas aptiko 38 Lozoriaus fenomeno atvejus – jų pakako, kad būtų įrodytas šio reiškinio egzistavimas, o jis pats - išteisintas dėl aplaidaus darbo.

2007 metais savo straipsnyje, kuris pasirodė žurnale „Journal of the Royal Society of Medicine“, V. Adhiyamanas teigė nustatęs, kad tokie pacientai pro mirties duris sugrįžta vidutiniškai po septynių minučių, kai nutraukiamas jų gaivinimas. Tiesa, daugeliu atvejų pacientai nebuvo akylai stebimi. Trys pacientai po klinikinės mirties buvo palikti be priežiūros kelias minutes, o vienas atgijo jau nuvežtas į lavoninę. Nors dauguma pacientų po tokio sugrįžimo iš mirusiųjų pasaulio netrukus vis tiek numirdavo, 35 proc. atgijusių žmonių grįžo namo be jokių reikšmingesnių neurologinių pasekmių.

V. Adhiyamano analizė taip pat parodė, kad tokia teigiama baigtis nepriklausė nuo gaivinimo pastangų trukmės ar minučių kiekio, po kurio pacientai savaime sugrįždavo į gyvenimą. Nėra abejonių, kad tokie savaiminio atgijimo atvejai yra reti.

2010 metais McGillo universiteto komanda atliko plataus masto medicininės literatūros apžvalgą ir aptiko tik 32 Lozoriaus fenomeno atvejus, įvykusius nuo 1982 metų. Tais pačiais metais viena vokiečių komanda sugebėjo surinkti 45 straipsnius šia tema. Daugelis Lozoriaus fenomeno atvejų figūravo abiejuose tyrimuose.

Tačiau nuo to karto pasipylė nauji šio reiškinio atvejai. 2012 metais viena 65 metų pacientė buvo rasta su pulsu praėjus 40 minučių nuo tada, kai buvo pripažinta mirusia. 2013 metais viena 89 metų pacientė Niu Heivene atgavo pulsą po penkių minučių, kai buvo nutrauktas jos gaivinimas, o 2015 metais buvo pranešta net apie du Lozoriaus fenomeno atvejus: vienas įvyko Danijoje su 67 metų moterimi, o antrasis – Ročesteryje su minėta 11 mėnesių mergyte.

Maža to, naujausi tyrimai rodo, kad apie šį reiškinį dažnai gali būti paprasčiausiai nepranešama. Viena 2013 metų apklausa parodė, kad beveik pusė visų Prancūzijos ligoninių reanimacijos medikų tvirtino per savo karjeras susidūrę su savaiminio atgijimo atvejais. Anot vienos 2012 metų apklausos, bent su vienu tokiu atveju yra susidūręs ir daugiau kaip trečdalis Kanados reanimacijos medikų. Gali būti, kad daktarai oficialiai nepraneša apie atgijusius pacientus, nes bijo profesinių ir teisinių nemalonumų dėl pirma laiko paskelbtos mirties.




V. Adhiyamanas taip pat mano, kad daug atvejų lieka nutylėti dėl privatumo įstatymų. „Kad mokslinėje literatūroje būtų aprašytas toks atvejis, reikia gauti šeimos sutikimą. Tai padaryti būna tikrai sunku, kai bet koks pasitikėjimas tarp medikų ir šeimos būna žlugęs“, - teigė jis.

Dėl šios priežasties tyrinėti savaiminį atgijimą yra itin sudėtinga ir tikslūs mechanizmai, kurie sukelia šį fenomeną, lieka spekuliatyvūs. Tačiau galima pastebėti, kad visus oficialiai praneštus atgijimo atvejus sieja vienas bendras dalykas – visiems pacientams prieš tai būdavo taikomas kardiopulmonarinis gaivinimas.

Viena populiari versija yra susijusi su dinamine hiperinfliacija, kuri gali pasireikšti dirbtinio kvėpavimo metu, jei plaučiai greitai pripildomi oro, nepaliekant adekvataus laiko orui išeiti. Padidėjęs spaudimas plaučiuose gali apriboti kraujo atitekėjimą į širdį ir net sutrikdyti ar visai sustabdyti širdies darbą.

„Kai mes kvėpuojame, mes orą įtraukiame, sukurdami neigiamą spaudimą. Tuo tarpu plaučių ventiliavimo aparatas orą įpučia, sukeldamas teigiamą spaudimą, - aiškino L. Daugherty. – Jei paciento širdis nėra sveika ir normaliai nefunkcionuoja, tuomet krūtinėje padidėjęs spaudimas sumažina kraujo kiekį, kuris grįžta į širdį, o tai dar labiau pakenkia jos funkcijai“.

Teoriškai, medikams nutraukus kardiopulmonarinį gaivinimą, dinaminės hiperinfliacijos sukeltas spaudimas plaučiuose turėtų grįžti prie normalaus ir kraujas turėtų pradėti lengviau cirkuliuoti, sukeldamas savaiminio atgijimo poveikį.

Kiti mokslininkai spėlioja, kad dėl dinaminės hiperinfliacijos gaivinimo metu suleisti vaistai lėčiau pasiekia širdį. Kai tik gaivinimas nutraukiamas ir kraujo tekėjimas tampa normalus, vaistai pasiekia savo tikslą ir sukelia pagerėjimą.

Dar kitos galimos atgijimo priežastys kai kuriais atvejais siejamos su hiperkalemija, arba padidėjusiu kalio kiekiu kraujyje. Itin didelis kalio kiekis trikdo širdies funkcijas. Kai gydytojai pacientui suleidžia kalcio, gliukozės, insulino, natrio bikarbonato ar kitų vaistų, kurie sumažina kalio kiekį, širdies plakimas atsinaujina.

Nors Lozoriaus fenomeno pagrindiniai principai lieka neaiškūs, gydytojai gali apsidrausti, kad pernelyg anksti „nepalaidotų“ paciento. V. Adhiyamanas rekomenduoja gydytojams įspėti šeimos narius, kad gaivinimas buvo nutrauktas, mažiausiai 10 – 15 minučių dar stebėti pacientą ir tik po to paskelbti jo mirtį.

„Mirtis nėra įvykis. Tai procesas. Ji ateina pamažu, kai organai pradeda nebevykdyti savo funkcijų. Kol nesi visiškai tikras, nereikėtų skelbti mirties“, - teigė jis. Tačiau kai kuriais atvejais gydytojai būna spaudžiami laiko ir privalo kuo greičiau nubrėžti aiškią liniją tarp gyvenimo ir mirties – ypač kalbant apie organų donorystę ir transplantaciją. Mirusio donoro taisyklė, laikoma etiniu organų transplantacijos standartu, teigia, kad „gyvybiškai svarbūs organai turėtų būti paimti tik iš mirusių pacientų“.

Kad organas būtų sėkmingai persodintas, jis turi būti greitai pašalintas, kad patirtų minimalią žalą dėl kraujotakos stokos. Pacientų, kurių smegenys jau yra mirusios, atveju išeitis paprasta: jie prijungiami prie gyvybę palaikančių aparatų, kurie užtikrina kraujotaką.

Tačiau turint pacientą, kuris miršta dėl kardiologinių priežasčių, gydytojų dilema būna kur kas sunkesnė: jiems tenka laukti ir pakankamai ilgai, kol pacientas bus pripažintas mirusiu, ir pakankamai trumpai, kad būtų išsaugoti gyvybiškai svarbūs organai, galintys išgelbėti kitų žmonių gyvybes.

„Tai savaime užprogramuoja įtampą, nes kuo ilgiau lauksi, tuo ilgiau organai negaus kraujo, o tai didina tikimybę, kad jie nebetiks. Taigi negalima laukti pernelyg ilgai, - sakė medicinos profesorius ir etikos konsultacinio komiteto narys Jamesas Kirkpatrickas iš Vašingtono universiteto Medicinos mokyklos. – Tačiau tenka įsitikinti, kad pacientas nebeatgis, nes teoriškai jo širdis ir plaučiai nėra pažeisti negrįžtamai ir gali būti prikelti gyvenimui“.

Šuo metu laikas, kurį rekomenduojama pralaukti organų donorystės atvejais po kardiologinės mirties, yra gana skirtingas. Medicinos institutas rekomenduoja palaukti mažiausiai penkias minutes, tuo tarpu Amerikos transplantacijų chirurgų draugija ir Kritinės priežiūros medicinos draugija rekomenduoja laukti tik dvi minutes.

Vienas 2012 metų tyrimas, pavyzdžiui, stebėjo 73 potencialius organų donorus po kardiologinės mirties. Tyrimas parodė, kad po dviejų minučių nebeatgijo nė vienas pacientas – tačiau nė vienas iš šių pacientų nebuvo gavęs kardiopulmonarinio gaivinimo. Patvirtinti nacionalines gaires taip pat gali būti sudėtinga, nes dalis žmonių skeptiškai žiūri į savaiminį atgijimą.

„Nuoširdžiai sakau, kai kurie žmonės tuo netiki, - sakė L. Daugherty. – Pora pavyzdžių kaip šie tikrai nepakeis tvarkos, kaip medikams reikia pripažinti mirtį“.

Šiuo metu gyvybę palaikančių medicinos technologijų ir gaivinimo technikų pažanga tik pridėjo papildomų niuansų bei sudėtingumo ir verčia kelti tolesnius klausimus, pavyzdžiui, kokiu momentu mirtis, kalbant kliniškai, tampa nebegrįžtama?

„Nors tai itin retas ir prastai išaiškintas reiškinys, vis tiek reikia būti labai atsargiam, prieš paskelbiant kažką mirusiu. Tai tikrai priežastis susirūpinti“, - sakė L. Daugherty.

Aut. teisės: delfi.lt
(30)
(0)
(30)

Komentarai (2)