Turint omeny, kad gyvename praėjus keturiems tūkstančiams metų nuo tada, kai pirmasis komentuotojas pajuto būtinybę paaiškinti „archajišką“ tekstą, profesoriaus J. H. Breastedo atliktas papiruso vertimas atrodo gana įspūdingai. Buvo pasiūlyti šiokie tokie nedideli pakeitimai, bet šio tikslaus vertimo esmės jie nekeičia.

Edwino Smitho papirusas skirtas chirurginiam žaizdų ir lūžių gydymui. Dabar jį sudaro dvidešimt aštuonių atvejų aprašymai, pradedant nuo viršugalvio ir einant kūnu žemyn; deja, mūsų turima kopija baigiasi ties pečiais. Gal kažkas nutraukė raštininko darbą, o gal likusi teksto dalis buvo dingusi? Teksto dėstymo tvarka įdomi; tai logiškas būdas aprašyti žmogaus negalavimo atvejus ir, beje, įprastas viduramžiais.

Visi atvejai papiruse pateikti tuo pačiu metodu. Pirmiausia antraštė: „Nurodymai“ ir ligos pavadinimas. Tada aprašomi simptomai. Trečia dalis – gydytojo diagnozė, prasidedanti „tada taip jam pasakyk“ ir besibaigianti prognoze, galinčia turėti vieną iš trijų formų: 1) „negalavimas, kurį aš išgydysiu“; 2) „negalavimas, su kuriuo aš kovosiu“; 3) „negalavimas, kurio negalima išgydyti“. Prasmė aiški, ar ne? Vargšai žmogeliai, kurių negalavimų buvo „negalima išgydyti“.

Po prognozės surašyti siūlymai, kaip gydyti. Pabaigoje randame sudėtingų žodžių ir frazių paaiškinimus. Man šis papirusas taip patinka, kad ketinu pacituoti vieną konkretų atvejį, savo nuožiūra paredaguodama J. H. Breastedo vertimą.

Nurodymai: jo galvoje atvira žaizda, siekianti kaulą, kertanti kaukolės siūlę (?).

(Simptomų aprašymas) Turi apčiupinėti jo žaizdą, (nors) jis labai dreba. Priversk jį pakelti veidą. (Jeigu) jam sudėtinga išsižioti ir jo širdis pavargusi kalbėti, jeigu pastebi seiles ant lūpų, nekrentančias ant žemės, o iš šnervių ir ausų bėga kraujas, jis sustingęs per kaklą ir negali pažiūrėti sau į pečius ar krūtinę, tada taip jam pasakyk:

(Diagnozė) „Galvoje atvira žaizda, siekianti kaulą, kertanti kaukolės siūlę (?); apatinio žandikaulio virvelė susitraukusi; iš šnervių ir ausų bėga kraujas; jis sustingęs per kaklą.

(Prognozė) Negalavimas, su kuriuo aš kovosiu.“

(Gydymas) Jeigu matai, kad žmogaus apatinio žandikaulio virvelė susitraukusi, duok jam ko nors karšto, kol jam palengvės tiek, kad galėtų išsižioti. Dėk jam raištį su taukais, medumi ir korpija, kol suprasi, kad liga pasiekė lemtingą tašką.

Jeigu matai, kad nuo žaizdos kaukolės siūlėje (?) prasidėjo karštligė, ir jeigu nuo žaizdos jį suėmė smarkus skausmas (?), uždėk ant jo ranką. Jeigu matai, kad jo veidas šlapias nuo prakaito, jei kaklo raiščiai įsitempę, veidas rausvas, dantys (ir) nugara... kvapas nuo jo galvos dėžutės primena ožio šlapimą, burna surakinta, antakiai perkreipti, o veidas toks, tarsi verktų, tada taip jam pasakyk:

„Galvoje atvira žaizda, siekianti kaulą, kertanti kaukolės siūlę (?); jį suėmė aštrūs skausmai (?), burna surakinta, jis sustingęs per kaklą. Negalavimas, kurio negalima išgydyti.“

Tačiau jei matai, kad žmogus pabalo ir jau rodo išsekimo ženklus, padaryk jam medinę kabę, apmuštą linais, ir įdėk į burną. Padaryk jam vaistų iš v’h vaisiaus. Tegul gyja jis sėdėdamas tarp dviejų atramų iš plytų, kol pamatysi, kad liga pasiekė lemtingą tašką.

(Komentarai) „Kertanti kaukolės siūlę (?)“ reiškia, kad tarp apvalkalo ir kaukolės apvalkalo ir kad siūlė (?) yra iš odos.

„Apatinio žandikaulio virvelė susitraukusi“ reiškia, kad apatinio žandikaulio šakos, sujungtos su skruostikauliu, kitaip sakant, žandikaulio galo, raiščiai yra įsitempę, negali pajudėti nei pirmyn, nei atgal, taigi dėl skausmo jam sunku išsižioti.

„Apatinio žandikaulio virvelė“ reiškia raiščius, kurie jungia žandikaulio galą, kaip kad sakoma apie kokį nors daiktą, pavyzdžiui, įtvaro „virvelė“.

„Veidas šlapias nuo prakaito“ reiškia, kad jo galva šiek tiek prakaituota, kaip kad sakoma daiktas yra šlapias.“

„Kaklo raiščiai įsitempę“ reiškia, kad kaklo raiščiai sustingę dėl sužeidimo.

„Veidas rausvas“ reiškia, kad veido spalva yra raudona kaip tmst vaisius.

„Kvapas nuo jo galvos dėžutės primena ožio šlapimą“ reiškia, kad žmogaus pakaušis dvokia kaip ožių šlapimas.

„Galvos dėžutė“ reiškia pakaušio vidurį, prie smegenų; ta vieta panaši į dėžutę.

„Burna surakinta, antakiai perkreipti, o veidas toks, tarsi verktų“ reiškia, kad jis neatveria burnos ir negali kalbėti, o jo antakiai persikreipę, vienas pakeltas, kitas nuleistas, kaip žmogaus, kuris markstosi verkdamas.

„Pabalo ir jau rodo išsekimo ženklus“ reiškia, kad žmogus pabalo, nes tai (atvejis) „Pasirūpink juo, nepalik jo išsekusio“.

Iš pirmo žvilgsnio ši ištrauka gali pasirodyti ilga ir paini, tačiau į akis neišvengiamai krinta skirtumas tarp požiūrio į gydymą, kokį matome „Edwino Smitho“ papiruse ir skyriaus pradžioje cituotame tekste. Aprašant kaukolės lūžį ir kitus atvejus „Edwino Smitho“ papiruse kalbama griežtai dalykiniu tonu. Jokių kreipimųsi į dievybes, jokių abejotinų receptų, jokių užkeikimų, neminimi jokie demonai. Tiesą sakant, vieno atvejo aprašyme aiškiai tvirtinama, kad ligą sukelia ne kažkas, įėjęs į kūną iš išorės, pavyzdžiui, piktoji dvasia, o „tai, ką (paciento) kūnas pats pagamino“.

Edwino Smitho papirusas įsidėmėtinas ir dėl skrupulingai aprašytos gydytojo išsamios apžiūros. Jis supranta įvairių simptomų reikšmę ir į juos atsižvelgdamas keičia gydymo būdą. Jo anatominės žinios labai išsamios. Tekste randame tokius žodžius kaip kaukolė, kiaušas ar smegenys. Atskiriami žandikaulis ir smilkinkaulis (J. H. Breastedas šį žodį vertė kaip „skruostikaulis“); nurodoma, kad žandikaulio galas jungiasi su smilkinkauliu.

Apatinio žandikaulio šaka – arba, kalbant paprastais, o ne medicininiais terminais, žandikaulio galiukas – apibūdinama kaip panaši į „nagą“. Kito atvejo komentare paaiškinama išsamiau: ji panaši į tam tikro paukščio nagą su dviem išsišakojančiais nariais. Taigi kaulas, kurio vieta tiksliai nurodyta, baigiasi dvigubu atsišakojimu, todėl apatinio žandikaulio šakos vertimas abejonių nekelia. Lygiai taip pat abejonių nekyla, kad apatinio žandikaulio „virvelė“ yra raumuo, jungiantis žandikaulį su smilkinkauliu ir leidžiantis jam judėti. Kai jis „surištas“ arba surakintas, žmogus negali išsižioti. Ir šiuo atveju gydytojo žinios be galo išsamios.

Raumenis, sausgysles ir raiščius žymėjo tas pats žodis, galėjęs reikšti ir „kraujagyslę“ – tuščiavidurį vamzdelį, kuriuo teka organizmo skysčiai. Keista aptikti, kad vienas žodis aprėpia tokius skirtingus dalykus, ypač kai egiptiečiai turbūt puikiai žinojo, kuo skiriasi raiščių ir kraujagyslių funkcijos.

Edwino Smitho papiruso skyrelis, kur kalbama apie širdį ir kraujagysles (toks skyrelis yra ir Eberso papiruse) – vienas įdomiausių ir svarbiausių egiptietiškos medicinos tekstų. Kraujagyslės raizgosi į įvairiausias kūno vietas – akis, išangę, rankas ir taip toliau. Tačiau atrodo, kad kraujagyslės gali nešti ne tik kraują, bet ir kitus kūno skysčius. Puikiai žinoma, kad kartais kraujas bėga iš nosies, ir ne tik įprastai jai kraujuojant, bet ir po stipraus smūgio per galvą. Vadinasi, kai kuriomis į nosį vedančiomis kraujagyslėmis privalo tekėti kraujas. Bet nosis išskiria ir gleives. Todėl egiptiečiai nutarė, kad dvi į ją ateinančios kraujagyslės turi nešti šias gleives iš kūno gelmių. Be gleivių, jų manymu, jos dar neša šlapimą, spermą ir vandenį.

Kur tos kraujagyslės prasideda? Jos sietos su širdimi, tačiau negalime teigti, kad egiptiečiai suprato, jog širdis yra tarsi pompa, varinėjanti kraują po visą kūną. Širdis buvo laikoma svarbiu organu, galbūt net svarbiausiu iš visų. Iš kitų, nemedicininių tekstų akivaizdu, kad širdžiai buvo priskiriamos ne tik emocijos, bet ir tos funkcijos, kurias mes siejame su smegenimis.

Vienas didžiausių pasiekimų egiptiečių medicinoje buvo pulso atradimas. Jis buvo vadinamas „širdies balsu“, ir tiek Eberso, tiek Edwino Smitho papirusuose gydytojui nurodoma, kuriose kūno vietose šį balsą galima „girdėti“. Kad ir kaip tai būtų įstabu, to nepakanka, kad galėtume tvirtinti, jog egiptiečiai aplenkė W. Harvey atrasdami kraujo apytakos sistemą. Tačiau jie žinojo ne tik tai, kad pulsas kažkaip susijęs su širdimi, bet ir tai, kad gydytojui privalu atkreipti į šį reiškinį dėmesį. Egiptiečiai neskaičiuodavo pulso; jie ir negalėjo to daryti, nes nemokėjo tiksliai skaičiuoti trumpų laiko tarpsnių. Bet kad žinojo, jog pulsas reikšmingas bendras simptomas – abejonių nekyla.

Smegenų funkcijos niekada nebuvo suvoktos. Tačiau iš medicininio papiruso matyti, kad teksto autorius žinojo, jog smegenų pažeidimas gali sutrikdyti judėjimą. Viename atvejyje puikiai aprašytas smūgio per galvą sukeltas dalinis vienos kūno pusės paralyžius.

Susidūrę su kaukolės žaizdomis gydytojai apžiūrėdavo smegenis. Viename atvejyje užsimenama apie kažką kaukolės viduje, primenantį vario šlaką; visuotinai sutinkama, kad čia turimos omeny pilkosios smegenys ir jų vingiai. Taip pat užsimenama apie smegenis gaubiančią membraną ir skystį – tai galėjo būti tik vadinamasis smegenų skystis.

Žodis tepau, kurį J. H. Breastedas vertė kaip „siūlė“, kelia nemažai sunkumų. Galbūt senovės komentuotojui ši sąvoka taip pat buvo miglota, nes nepasakytume, kad jo paaiškinimas mums labai padeda. Jo žodžiais tariant, tas daiktas yra tarp dviejų kaukolės „kiautų“. Tie „kiautai“ turbūt buvo galvos kaulai, ir vienintelis dalykas, kurį galima rasti „tarp“ jų yra tam tikros susijungimo linijos. Tačiau komentatorius priduria, kad „siūlės“ ar kas ten būtų, primena odą. Tai visai nepanašu į taik- lų minėtų linijų tekstūros apibūdinimą.

Plačios egiptiečių gydytojo žinios apie smegenis ir kaukolę turbūt buvo gautos stebint galvos žaizdas; jis negalėjo to sužinoti iš savo bičiulio balzamuotojo. Mumifikacijos meno įnašas į anatomiją buvo ribotas; vienintelė kūno sritis, kur balzamuotojas darė kažką apčiuopiamo, buvo pilvas. Smegenys buvo paliekamos arba išimamos gabaliukais ir išmetamos.

Pradėjau šį skyrių apie mokslą teiginiu, kad tokio dalyko Egipte beveik nebuvo. „Beveik“ nereiškia „visai“, ir jei koks nors senovės žmogaus rankų darbas vertas būti pavadintas moksliniu, tai būtent medicininis Edwino Smitho papirusas. Tai išties vienas vertingiausių dalykų ne tik kalbant apie egiptiečių empirines žinias, bet ir apskritai apie jų mąstymą ir protavimą.

Šis papirusas, jo blaivus, racionalus požiūris, kruopšti struktūra, skrupulinga dokumentacija ir, užvis svarbiausia, bandymas logiškai, be jokių demonų, apibendrinti stebėjimų duomenis yra mokslinis darbas griežčiausia šio žodžio prasme.

Tačiau kaip mes turime jį vertinti? Kaip atskirą teorinės minties srovę, kuri egzistavo greta šundaktarių ir magų „mokslo“? Kaip vieno didingo žmogaus ar mokyklos darbą, perrašinėtą nesuskaičiuojamą daugybę kartų ne todėl, kad perrašinėtojai būtų supratę turinio svarbą, o todėl, kad jiems jis pasirodė naudingas? O gal kaip dar vieną pavyzdį egiptietiško „daugialypio požiūrio“, neatmesdavusio jokios idėjos vien todėl, kad ji nesuderinama su kita, kol jos reikšmė buvo ribota?

Kadangi esu romantikė, mane žavi prielaida, kad Edwino Smitho, Eberso ir kelių kitų papirusų autoriai medicininių žinių sėmėsi iš bendro labai seno šaltinio. Ir mano vaizduotė nesulaikomai veda prie minties, kad šis menamas rašytinis šaltinis atsirado laikotarpiu, daugmaž sutampančiu su Imchotepo, Senosios karalystės išminčiaus, dienomis. Imchotepo, kaip gydytojo, reputacija užtemdė net jo, kaip architekto, šlovę; jis buvo sudievintas būtent kaip medikas.

Mes stipriai nutoltume nuo faktų, jeigu išties manytume, kad medicininio papiruso atsiradimas kaip nors tiesiogiai susijęs su Imchotepu. Ir visgi, jei būčiau gydytoja, prisidėčiau prie judėjimo – manau, jau pradėto kai kurių istoriškai mąstančių medikų – suteikti Imchotepui garbingą medicinos tėvo vardą, dabar priklausantį Hipokratui.

Kaip pažymėjo George’as Sartonas: „Hipokratas stovi maždaug pusiaukelėje tarp Imchotepo ir mūsų.“ Lygiai taip pat pusiaukelėje jis stovi tarp mūsų ir prarasto medicininio Edwino Smitho papiruso originalo, dėl šios priežasties vadintino seniausiu moksliniu dokumentu pasaulyje; ir jo autorius, ar tai būtų Imchotepas, ar koks kitas nežinomas genijus, nusipelno mažų mažiausiai atminimo lentos kurioje nors medicinos institucijoje.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Lrytas.lt

Komentarai ()