„Traumatologijoje, kaip ir architektūroje, reikia kūrybos, būtina išmanyti geometriją bei inžineriją“, – teigia 33 metų Tadas Abelkis, Klaipėdos universitetinės ligoninės Traumatologijos departamento Sąnarių implantacijos skyriuje dirbantis ortopedas–traumatologas.

– Kaip nusprendėte tapti gydytoju?

– Mokykloje gerai sekėsi visi dalykai, planavau studijuoti mediciną arba architektūrą. Baigęs vidurinę, pasirinkau medicinos studijas Lietuvos sveikatos mokslų universitete. Kodėl būtent traumatologija? Keičiant sąnarius, darant pėdų deformacijų korekcijas ar operuojant lūžius, yra sąsajų su architektūra – naudoju geometrines, inžinerines žinias, pasitelkiu kūrybą.

– Kas labiausiai įsiminė iš dvylikos studijų metų?

– Įsiminė pirmojo kurso anatomijos paskaitos. Būtent jose įvyko persilaužimas. Teko priprasti prie lavonų, stebėti, kaip jie pjaustomi, o vėliau ir drąsiai imti skalpelį į rankas. Daugelis dalykų, šiurpinančių ne medicinos pasaulio žmones, tapo mano kasdienybe.

Daug naudingos patirties įgijau rezidentūroje, kuri truko penkerius metus: LSMU ligoninės Kauno klinikų Ortopedijos traumatologijos klinikoje trejus, o dabartinėje darbovietėje – dvejus metus. Teko Kauno klinikose asistuoti klinikų vyriausiajam gydytojui chirurgui profesoriui Juozui Pundziui per ilgiausią mano praktikoje pasitaikiusią operaciją – 8 valandas trukusį kepenų persodinimą. Pacientui jas, paimtas iš donoro, sraigtasparniu atskraidino iš Klaipėdos.

Niekada nepamiršiu, kaip atgabentas kepenis profesorius iš specialaus šaldytuvo paėmė rankomis ir įdėjo į žmogaus pilvą, o tada reikėjo prisiūti daug latakų. Baigiantis operacijai pamačiau, kaip naujai įdėtos kepenys pradėjo valyti paciento kraują, pradėjo tekėti tulžis iš naujai prisiūtų latakų.

 – Galbūt rezidentūros metais teko sutikti gydytoją, kuris buvo pavyzdys ir profesinėje srityje, ir kaip asmenybė?

– Tai Klaipėdos universitetinėje ligoninėje Sąnarių implantacijos skyriuje mano rezidentūros metu dirbęs gydytojas ortopedas traumatologas Rimantas Tarasevičius, kuris neseniai paliko skyriaus vedėjo pareigas. Jo dėka per dvejus rezidentūros metus atlikau 100 sąnarių keitimo operacijų. R. Tarasevičius nešnekus, tačiau negaili patarimų, nekritikuoja, tad su juo dirbdamas gali pasitikėti savimi, nebijai suklysti. Prieš šį žmogų lenkiu galvą.

Mūsų skyrius per metus atlieka apie 800 operacijų, naudojami naujausi sąnarių implantai, tad šioje srityje nenusileidžiame Vakarų Europos valstybėms. Ne tik mes važiuojame į kitas šalis stažuotis, mokytis, bet ir pas mus patirties pasisemti atvyksta gydytojai iš Lietuvos ir kitų valstybių.

– Gal prisimenate savo pirmąją operaciją?

– Rezidentūroje operacijų metu mus prižiūrėdavo labiau patyrę kolegos. Todėl pirmoji visiškai savarankiška mano operacija buvo po studijų, kai tapau Kretingos ligoninės gydytoju. Prisimenu, tąkart atlikau pėdos kauliukų korekcinę operaciją – žinių, atrodo, pakako, bet įgūdžių dar trūko, labai jaudinausi. Dabar jau tai tapo kasdienybe.

Džiaugiuosi, kad po rezidentūros patekau į rajoninę – Kretingos ligoninę, ten turėjau galimybę atlikti įvairiausių operacijų: pėdų, plaštakų, pečių, kelių sąnarių, lūžusių kaulų, pilvo, krūtinės ertmės drenavimų, pūlinių atvėrimo, nervų atlaisvinimų, įvairiausių sužalojimų, netgi asistuodavau gimdymams cezario pjūvio operacijos metu.

 Per trejus metus Kretingoje atlikau apie 800 operacijų. Rajoninėje ligoninėje sulauki įvairiomis ligomis sergančių ligonių, o specialistų čia nedaug, todėl turi daug ką išmanyti. Kartą teko persodinti odą ant blauzdos. Į ligoninę atvyko koją nudegęs žmogus – ant blauzdos beveik nebuvo sveikos odos, apžiūrėjęs nusprendžiau išsiųsti gydytis jį į Kauno klinikų nudegimų skyrių, bet jis nesutiko, pasakė: „Aš niekur nevyksiu, darykit ką galit, aš jumis pasitikiu“.

Galvoju: „Gerai, visada norisi išbandyti ką nors naujo“. Kai buvau rezidentu Kauno klinikose, teko stebėti ne vieną odos persodinimo operaciją, todėl nesiginčijau su sužeistuoju ir pats nusprendžiau atlikti operaciją.

Žinoma, tam ruošiausi – skambinau kolegoms, internete stebėjau vaizdo įrašus šia tema, skaičiau literatūrą. Kolegos parūpino reikalingus įrankius, kurie, pasirodo, dar nuo sovietmečio laikų riogsojo ligoninės sandėlyje nenaudojami. Juos nuvaliau, surinkau reikiamas dalis, dezinfekavau. Tačiau neveikė dermatomo (instrumentas, kuris plonai tarsi popierius atpjauna odą iš sveikos vietos) varikliukas, tad per operaciją aš juo pjoviau odą, o skyriaus vedėjas tą varikliuką judino.

Operacijos metu paėmėme nuo šlaunies dalį odos ir persodinome ant blauzdos – per savaitę oda prigijo. Pacientas tuo labai džiaugėsi, daug nuoširdžių žodžių prirašė į padėkos knygą.

Ne mažiau sudėtinga operacija buvo, kai išėmiau supūliavusį protezą iš kelio sąnario ir vietoj šio įdėjau cementinį – laikiną. Kai maišėme cementą, lipdėme naują sąnarį, kolegos nustebę žiūrėjo, klausė, iš kur tai moku, operacinė kvepėjo cementu.

– Kas sudėtingiausia operacijos metu?

– Kai, pavyzdžiui, remontuoji automobilį, nesiseka ko nors pataisyti, gali laikinai jį palikti, nueiti atsikvėpti, pasitarti su kitais ar paskaityti knygoje, kaip tai daroma. Per operaciją – priešingai, jei kas nepavyksta, o tu esi pavargęs, gal net po budėjimo, negali visko metęs nueiti, turi užbaigti ir išspręsti problemą, kas bebūtų, nesvarbu, kad pats vos laikaisi ant kojų.

Nors operacinėje ir normali temperatūra, bet tau karšta, pila prakaitas, nes jauti įtampą, neturi teisės suklysti. Pasitaiko skeveldrinių kaulų lūžių, tada tenka kaulą dėlioti kaip „puzlės“ dėlionę, todėl operacijos kartais trunka ir 4 valandas.

– Kokie veiksniai lemia sąnarių nusidėvėjimą, ar įmanoma to išvengti?

– Vienareikšmiškai pasakyti negalima, yra daugybė veiksnių: rūkymas, alkoholis, hormonų vartojimas, dietų laikymasis, įvairios gretutinės ligos, pieno produktų trūkumas kasdienėje mityboje, nejudrus gyvenimo būdas, antsvoris.

Nepalankus ir mūsų klimatas – žiemą negauname pakankamai saulės, trūksta vitamino D.

Žinoma, įtakos turi ir paveldimumas. Bet pasitaiko paradoksų – kai kurie net visą gyvenimą rūkydami ar dažnokai išlenkdami taurelę, senatvės sulaukia sveikais sąnariais, tad kiekvienas atvejis individualus.

– Gydytojų darbo krūviai dideli, o atlygiai ne patys didžiausi. Ar nekilo minčių išvykti į kitą šalį?

– Žinoma, apie tai galvojau, bet nesiryžtu. Net Lietuvoje perėjęs dirbti iš vienos gydymo įstaigos į kitą kiek išgyvenimų patyriau, tad kas būtų jei į užsienį išvykčiau? Čia gyvena mano šeima, draugai, pažįstami, su kuriais susitinku, bendrauju. Turiu seną sodybą, kurioje kieme po žolę smagiai laksto vaikai, ranka pasiekiamas ir gimtasis Kūlupėnų kaimas. Man patinka čia, savajame krašte.

– Gyvenate Kretingos rajono Rubulių kaime, ko gero, laisvalaikiu taip pat užsiimate mėgstama veikla?

– Štai šiandien grįžau iš darbo, nupjoviau žolę, tada įšokau į tvenkinį. Kol šilta, daug laiko praleidžiu lauke – mėgstu meistrauti. Žiemą skaldau malkas.

– Nesibaiminate, kad kapodamas malkas susižeisite, nesaugote rankų?

– Tai svarbiau neurochirurgams, plastikos chirurgams, kardiochirurgams, kurie atlieka preciziškus pjūvius. Traumatologijoje naudojami didesni įrankiai, panašūs į staliaus: pjūklas, plaktukas, grąžtas, įvairūs kaltai, atsuktuvai ir varžtai, – operuojant reikia fizinės jėgos.

Žinoma, prieš sudėtingesnes kitą dieną laukiančias operacijas stengiuosi nepersidirbti, nedalyvauju vakarėliuose. Prieš operaciją ir pirmosiomis operacijos valandomis būnu susikaupęs, tik jai baigiantis, jei matau, kad viskas gerai, pradedu juokauti, kartais paprašau įjungti muziką.

Komentarai ()