Žmogaus sąmonė yra gili mokslo paslaptis. Sąmonė – tai racionalusis protas, penkiais fiziniais pojūčiais suvokiantis pasaulį. Pasąmonė – tai subjektyvusis protas, begalinis intelektas, beribė išmintis.

Ji semiasi tai iš nežinomų šaltinių ir suaktyvėja, kai sąmonė yra neveikli. Kai kas mano, kad sąmonė yra užslopinta pasąmonė. Be sąmonės nebūtų ir mūsų civilizacijos. Šimtai mokslininkų tiria, kaip medžiaga kuria sąmonę, kitaip tariant, kaip materialūs fiziniai objektai (smegenys) kuria nematerialias subjektyvias mintis, kurios gali materializuotis kaip objektyvios aplinkybės.

Tai sena minties ir kūno problema. Dėl jos nuo Sokrato (400 m. pr. Kristų) laikų iki maždaug 1990 metų tęsėsi bevaisės filosofų diskusijos, o filosofai laikėsi vienos iš trijų ideologijų: idealizmo (sąmonė yra pirminė), materializmo (medžiaga yra pirminė) ir dualizmo (medžiaga ir sąmonė yra lygiavertės). Yra šimtai straipsnių apie sąmonę, bet apie ją verta dar kartą pamąstyti. Kodėl?

Apie 1990 metus anglų biochemikas ir biofizikas, Nobelio premijos laureatas Francis Crickas paskelbė, kad laikas išlaisvinti minties ir kūno problemą iš filosofų ir paversti ją moksline problema. Mokslas turėtų paaiškinti, kaip kyla mintys, rasdamas jų nervų koreliatus, t. y. procesus smegenyse, kurie atitinka minčių būsenas.

Jis netgi manė, kad tie nervų koreliatai gali būti smegenyse stebimi 40 hercų elektromagnetiniai virpesiai, o mūsų džiaugsmai ir liūdesys, mūsų atmintis ir svajonės, mūsų tapatybė ir laisva valia tėra tik skirtinga neuronų veikla. O mes esame tik neuronų guotas.

Anglų matematikas ir fizikas Rodžeris Penrouzas knygoje „The Emperor’s New Mind“ (1989) įrodinėja, kad sąmonė turėtų būti pagrįsta nepriežastiniais kvantiniais efektais. Sąmonės paslaptis kelis dešimtmečius mokslininkai nagrinėja tarptautinėse konferencijose. Kalbama apie neuronų kodą, t. y. taisykles arba algoritmus, kurie pakeičia smegenų ląstelių sužadinimą ir kitokį smegenų aktyvumą į suvokimą, mintis, atmintį ar emocijas.

Gali būti netgi daugelis neuronų kodų, veikiančių skirtingu mastu smegenyse. Jei toks neuronų kodas egzistuotų, jis būtų daug sudėtingesnis už genetinį kodą. Maždaug prieš dešimtmetį italų neuromokslininkas Guilio Tononi pasiūlė ambicingą sąmonės, kaip integruotos informacijos, teoriją.

Anot jos, bet kokia fizikinė sistema yra sąmoninga, jeigu ji viršija tam tikrą sudėtingumo ribą. Todėl ir kai kurie gyvūnai turėtų būti sąmoningi. Tačiau ir šiandien, praėjus keliems dešimtmečiams nuo intensyvaus minties ir kūno problemos tyrimo, sąmonė dar daugiau neaiški.

Yra daugiau hipotezių, nei jų buvo 1994 metais. Sukurtas kvantinis sąmonės modelis, tačiau nedaugelis mokslininkų į jį žiūri rimtai. Hipotezių gausa rodo ne jų gyvybingumą, bet silpnumą. Mokslininkai dar nerado sutarimo.

Britų filosofas Kolinas McGinnas mano, kad minties ir kūno problema yra neišsprendžiama. Anot jo, kaip pelės yra nepakankamai sumanios matematiniams skaičiavimams, taip ir mes esame dar nepakankamai sumanūs suprasti sąmonę. Ir nors filosofai nėra mokslininkai, kyla abejonių, kad mokslas greitu laiku sukurs sąmonės veiklos teoriją. Tačiau gal nesame ir tokie buki, kad niekada neišspręstume minties ir kūno problemos.

Kuo sumanesniais tampame, tuo daugiau suglumę mes būsime dėl savo minčių. Kai kurie mokslininkai mano, kad sąmonės teorijos tikriausiai neturėsime per artimiausius 50 ar 100 metų. O amerikietis kvantinių skaičiavimų teoretikas Scottas Aaronsonas neseniai pareiškė, jog minties ir kūno problema apskritai neišsprendžiama.

Vienas žymiausių šių laikų fizikų, stygų teorijos kūrėjas Edward Wittenas taip pat mano, kad sąmonė visada liks paslaptimi, kad lengviau yra suprasti visatos Didįjį sprogimą, nei sąmonę. Witteną kai kurie fizikai lygina su Einšteinu ir Niutonu. Jau keletą dešimtmečių jo stygų teorija yra labai populiari. Ši teorija laiko, kad visos gamtos jėgos kyla iš be galo mažų dalelių, judančių daugelio matmenų erdvėje.

Wittenas optimistiškai vertina mokslo galią atskleisti gamtos paslaptis. 2014 metais jis sakė: „Mokslas atskleidė daugiau, nei mūsų protėviai galėjo įsivaizduoti.“ Bet Wittenas pesimistiškai žiūri į perspektyvą moksliškai paaiškinti sąmonę. Viename interviu jis sakė: „Aš manau, kad sąmonė liks paslaptimi. Tikiu, kad didelė dalis mąstančių smegenų darbo bus išaiškinta. Biologai ir fizikai daug geriau supras, kaip veikia smegenys. Bet kodėl kažkas, ką vadiname sąmone, vyksta kartu su šiuo smegenų darbu, manau, liks paslaptimi.“

Jei Wittenas yra genijus, tai nereiškia, kad jis yra neklystantis. Jis gali klysti sakydamas, jog sąmonės niekada nesuprasime. Tačiau įdomu tai, kad tokio kalibro mokslininkas atvirai kalba apie mokslinio pažinimo ribas.

Fizikai žino, kad viskas šiame pasaulyje turi priežastį ir ieško tų priežasčių visatos ir gamtos reiškiniuose. Bet amerikiečių mokslo žurnalistas John Horganas knygoje „End of Science (Mokslo pabaiga) rašo, kad daugelio reiškinių priežastis gali būti mokslo ir neatskleista: „Mokslo pabaiga yra tik galutinės priežasties paieškos pabaiga. Šia prasme ne tik sąmonė, bet ir daug kitų pasaulio reiškinių gali visam laikui likti paslaptimi. Ar tai emocionaliai malonu, ar kelia nerimą, yra mūsų pasirinkimas.“

Taigi, už milijonų šviesmečių atrandame naujas galaktikas ir planetas, bet negalime įminti savo proto mįslės. Tačiau pastangos suprasti sąmonę neabejotinai nesiliaus. Kas žino, galbūt pasitvirtins sąmonės, kaip integruotos informacijos, teorija, arba mokslininkai atskleis neuronų kodą.

Netgi jei nepaaiškinsime sąmonės, jos tyrimai duos daugybę praktinių taikymų, tokių kaip neuronų protezų ir bionikos pagerinimą. Bet kas atsitiks, jeigu mokslas kartu su vis tobulėjančiomis technologijomis, kurios pralenkė mus pačius ir jau ne visi sugebame jas suvaldyti, dar padidins mūsų minties galią, nedavęs mums didesnio savęs supratimo? Ar nevertėtų tuo susirūpinti? Juk mintys turi jėgą. Jos veikia mus pačius ir tuos, į kuriuos jas nukreipiame.

Komentarai (12)