Vandens meškutės ar lėtūnai, kaip jie vadinami oficialiai, yra, galima sakyti, nesunaikinamos mažutės anomalijos – jos gali atsigauti po visiško išdžiuvimo, ištverti ekstremalias temperatūras, ir netgi išlikti lediniame kosmoso vakuume.
Dabar Japonijos mokslininkų komanda nuskaitė jų genomą ir galiausiai aptiko užuominų, kas joms suteikia tokį neįtikėtiną atsparumą.

Priežastis ne viena, nes lėtūnų genomas – šveicariškas peliukas, aprūpintas įrankiais, padedančiais išvengti mirties, taip pat ir baltymas, veikiantis kaip įmontuota DNR apsauga nuo radiacijos.

Dar šauniau, tyrimas parodė, kad įjungtas į žmogaus ląsteles, šis radiaciją blokuojantis baltymas rentgeno spindulių poveikį taip pat sumažina netgi 40 procentų.

„Išties nustebome,“ AFP sakė vienas iš Tokijo universiteto tyrėjų, Takuma Hashimoto.

„Stulbina, kaip žmogaus ląstelių kultūros atsparumą radiacijai padidinti pakako vos vieno geno.“

Komanda atliko vienos lėtūnų rūšies, ko gero, atspariausios iš visų lėtūnų, Ramazzottius varieornatus, genetinę analizę.

Be kitų anomalijų, šio mažučio sutvėrimo genome mokslininkai aptiko ir genus, koduojančius baltymą Dsup – „žalos slopintuvą“ – kuris slopina radiacijos daromą žalą, o taip pat pažeidimus nuo išdžiuvimo, kurie DNR žaloja ne menkiau.

„Manoma, kad atsparumas rentgeno spinduliams yra pašalinis produktas gyvūno prisitaikymo ištverti stiprią dehidraciją,“ Nature sakė tyrimo vadovas Takekazu Kunieda, taip pat iš Tokijo universiteto.

(Pernai atliktas eksperimentas parodė, kad lėtūnai gali ištverti visišką išdžiuvimą, virsdami į stiklą.)

Kadangi gyvūnų genomus daug lengviau tyrinėti žinduolių ląstelėse, tyrėjai pakeitė žmogaus ląstelės DNR, kad ši gamintų lėtūno genomo dalis – taip jie ir pastebėjo, kad Dsup apsaugo ir žmogaus ląsteles.

Jei Dsup būtų galima transplantuoti gyviems žmonėms, jie galėtų tapti atsparesni radiacijai – kas itin praverstų tolimose kosminėse kelionėse.

O dėl to, pasak Ingemaro Jönssono iš Kristianstado universiteto Švedijoje, naujasis straipsnis „labai įdomus medicinai“.

Be Dsup, tyrėjai taip pat parodė, kad lėtūnų genome yra 16 antioksidanto fermento kopijų, kai tuo tarpu dauguma gyvūnų turi tik 10, o taip pat jie turi keturias DNR taisymo genų kopijas – dauguma gyvūnų teturi vieną.

Tyrimas taip pat galėtų padėti išspręsti pernai kilusius debatus, kai mokslininkų komanda nuskaitė lėtūno genomą ir parodė, kad beveik šeštadalis jų DNR kilo iš kitų gyvūnų – daugiau, nei bet kurios kitos žinomos gyvūnų rūšies.

Tyrėjai spėjo, kad svetimas DNR galėtų paaiškinti kai kurias unikalias lėtūnų savybes, bet po kelių savaičių kita mokslininkų grupė užginčijo šį teiginį, parodžiusi, kad svetima DNR veikiausiai yra pavyzdžio užteršimo, o ne genetinio pernešimo rezultatas.

Naujasis japonų tyrimas tokią kritiką remia, nes kruopščiai išgryninę Ramazzottius varieornatus DNR, mokslininkai aptiko <1,2% svetimos DNR – labai normalus daugelio gyvūnų kiekis.

Ir nors kai kurie apsauginiai genai buvo importuoti iš kitų rūšių – pavyzdžiui, antioksidanto fermento – dauguma buvo „vietinės gamybos“, New Scientist sakė Kunieda.

„Taip atmetamas spėjimas, kad lėtūnai ekstremalų išgyvenamumą įgijo, prisirankioję genų iš kitų rūšių,“ pridūrė Markas Blaxteris iš Edinburgho universiteto.

Faktas, kad vandens meškutės yra tokios nesunaikinamos dėl savo pačių prisitaikymo, tik dar didina pagarbą šiems smulkučiams gyvūnėliams, o ateityje šie apsauginiai genai gali netgi pasitarnauti žmonėms. Tiesiog darsyk prisminėme, kodėl tai mūsų mylimiausi žvėriukai.

Tyrimas publikuotas Nature Communications.

A, ir dar, pasigrožėkite ant samanų vaikštinėjančiu lėtūnu. Galite nedėkoti.