Paprastas žmonos klausimas, ar remiantis fizikos dėsniais iš tiesų žmogus gali keliauti laiku, paskatino fiziką Richardą Mullerį imtis pamatinio klausimo, kuris nedavė jam ramybės per visą jo karjerą: „Kodėl laiko strėlė nenumaldomai juda link ateities nuolat sukurdama naujus „dabar“?

Kaip skelbia portalas „futurity.org“, savo šiais metais išleistoje knygoje „DABAR: laiko fizika“ R. Mulleris nagrinėja, kaip istoriškai kito filosofų ir mokslininkų laiko samprata, atskleidžia fizikų tendenciją aptakiai kalbėti apie laiko tėkmę, paneigia populiarųjį paaiškinimą apie laiko strėlę ir siūlo visiškai naują teoriją.

Jo idėja: laikas plečiasi, nes erdvė plečiasi. „Naujas fizikos principas yra tas, kad erdvė ir laikas yra susiję. Kai sukuriama nauja erdvė, sukuriamas ir naujas laikas“, – sakė Kalifornijos universiteto profesorius emeritas R. Mulleris.

Komentuodamas jo teoriją, astrofizikas Neilas deGrasse'as Tysononas rašė: „Galbūt jis teisus. Galbūt ir ne. Tačiau jis paaiškina, kas yra laikas ir kaip ir kodėl mes suvokiame ji taip, kaip suvokiame“.

„Laikas iki šiol buvo pagrindinė kliūtis, trukdanti mūsų visatos suvokimui, – teigia R. Mulleris. – Per visą mano karjerą esu ne kartą skaitęs daugybę nesąmonių apie laiką. Tuomet pradėjau mąstyti apie tai ir suvokiau, kad turiu labai daug ką pasakyti, nes daugelį dešimtmečių tai dėsčiau, apie tai galvojau, man ši tema ilgą laiką nedavė ramybės, turėjau sumąstęs tikrai įdomių būdų pristatyti šį klausimą ir turėjau visai naujų idėjų, kurios nebuvo aptariamos mokslinėje literatūroje.“

„Dabar“ kilmė

Nuo pat Didžiojo sprogimo prieš 13,8 mlrd. metų Visata nuolat auga, ir fizikai gali tai išmatuoti pagal Hablo dėsnį. Jie nemąsto apie tai kaip žvaigždžių tolimą viena nuo kitos, bet kaip apie žvaigždžių būvimą erdvėje, kuri nuolat plečiasi.

R. Mulleris remiasi Alberto Einšteino reliatyvumo teorija, kuri paaiškina viską – nuo juodųjų skylių iki Visatos evoliucijos. Ji teigia, kad egzistuoja keturmatė erdvė. Ir plečiasi ne tik erdvė, sako R. Mulleris. Plečiasi erdvėlaikis. Ir mes esame ant tos bangos, kurią vadiname „dabar“, keteros.

„Su kiekviena akimirka Visata tampa šiek tiek didesnė, ir atsiranda šiek tiek daugiau laiko, ir būtent tas laiko kraštas ir yra tai, ką mes vadiname „dabar“, – rašo R. Mulleris. – Ateitis dar neegzistuoja ... ji yra kuriama. „Dabar“ yra riba, šokiruojantis frontas, naujas laikas, ateinantis iš niekur, laiko kraštas.“

Fizikas teigia: kadangi ateitis dar neegzistuoja, mes negalime keliauti į ateitį. Jis aiškina, kad lygiai taip pat neįmanoma nukeliauti į praeitį, nes norint atsukti laiką atgal reikės sumažinti, bent jau vietiškai, erdvę Visatoje.

To nebūna. Taip įvyksta tik tuomet, kai sprogsta žvaigždė ar išnyksta juodoji skylė. Tačiau tai laiką sumažina be galo nežymiai, kad toks poveikis pasislepia kvantiniame neapibrėžtume. Tokį atvejį fizikai vadina kosmine cenzūra.

„Vienintelis pavyzdys, kurį galiu sugalvoti, yra juodosios skylės išgaravimas. Ir tokiu atveju jis yra cenzūruojamas. Todėl nesugalvojau jokio kito būdo atsukti laiką. Todėl mano pagrindinė išvada yra ta, kad kelionės laiku yra neįmanomos“, – sakė mokslininkas.

Besijungiančios juodosios skylės

R. Mullerio teorija, paaiškinanti laiko tėkmę, privedė prie bendradarbiavimo su Kalifornijos technologijų instituto (Caltech) teoretiku Shaunu Maguire'u. Kartu jie birželį internete paskelbė mokslinį darbą, kuriame tą teoriją paaiškina išsamiau panaudodami matematinius metodus.

Ją patikrinti jie siūlo LIGO observatorijai, kurioje fiksuojamos gravitacinės bangos, kurias sukelia besijungiančios juodosios skylės. Jeigu R. Mulleris ir Sh. Maguire'is yra teisūs, tuomet kai dvi juodosios skylės susijungia, jos sukuria naują erdvę, todėl jos turėtų sukurti ir naują laiką, kas turėtų pavėlinti gravitacinės bangos signalą, kurį LIGO fiksuoja iš Žemės.

„Dviejų juodųjų skylių susijungimas sukuria milijonus kubinių mylių naujos erdvės, kas reiškia vienkartinį naujo laiko sukūrimą“, – teigia R. Mulleris.

Pirmasis juodųjų skylių susijungimas, kurį užfiksavo LIGO, įvyko 2016 metų vasarį. Tuomet susijungė dvi skylės, kurios buvo tokio dydžio kaip maždaug 29 ir 36 Saulės. Jų susijungimas turėjo sukurti maždaug 1 milisekundę naujo laiko, o tai yra netoli LIGO fiksavimo lygio. Panašus atvejis trečdaliu mažesniu atstumu leistų LIGO užfiksuoti naujai sukuriamą laiką.

„Tikiuosi prieštaringų vertinimų!“

Nepaisant to, ar R. Mulerio teorija pasitvirtins ar ne, jo knygoje išdėstytos idėjos skamba įtikinamai. „R. Mulleris tiesia naują kelią. Tikiuosi prieštaringų vertinimų!“ – 2011 metais Nobelio fizikos premiją už visatos plėtimosi greitėjimo atradimą gavęs Kalifornijos universiteto profesorius Saulas Perlmutteris.

R. Mulleris inicijavo projektą, kuris leido padaryti tą atradimą, kuomet buvo matuojami supernovų atstumai ir greičiai. Šis atradimas leidžia teigti, kad laiko progresija taip pat greitėja ir greitėjimą skatina tamsioji energija.

Rašydamas savo knygą R. Mulleris nagrinėjo ankstesnius laiko strėlės paaiškinimus ir atrado, kad daugelį filosofų ir mokslininkų glumino tas faktas, kad mes visuomet gyvename „dabar“. Nuo Aristotelio ir Augustino iki Paulo Diraco – antimedžiagos, kurią galima laikyti normalia medžiaga, keliaujančiu laiku atgal, atradėjo – iki Alberto Einšteino.

Filosofai nebijojo reikšti savo nuomonės šiuo klausimu. O dauguma fizikų iš esmės šios temos vengė. „Nė vienoje fizikos teorijoje nėra minima laiko tėkmė. Laikas tiesiog buvo platforma, kurios pagrindu darydavai savo skaičiavimus. Nebuvo minima nei „dabar“, nei laiko tėkmė, – sako R. Mulleris. – Iki A. Enšteino niekam nekilo minties studijuoti pačio laiko. A. Einšteinas suteikė fizikai laiko dovaną.“

Komentarai (4)