Visame jūsų kada nors valgytame maiste saugoma Saulės energija, kurią augalai sugėrė vos prieš kelis mėnesius ar metus. Bet greitai dalis energijos jūsų lėkštėje gali būti iš Saulės šviesos, kurią augalai sukaupė prieš milijonus metų, – planuojama gyvulius šerti iškastiniu kuru.

Biotechnologijų kompanija Calysta, įsikūrusi Menlo Park, Kalifornijoje, rengiasi paskelbti pirmojo fabriko, kur mikrobai gamtines dujas – metaną – verčia į baltymingą gyvulių pašarą. JAV pastatytame, bendradarbiaujant su maisto pramonės milžinu Cargill, fabrike kasmet bus pagaminama po 200 000 tonų pašaro.

Pašarą iš metano naudoti žuvų ir naminių gyvūnų, tokių, kaip kiaulės, šėrimui jau leido ES. Calysta siekia gauti leidimą ir JAV – ir ne tik fermų gyvūnams. „Norime jais šerti kates ir šunis, o gal net maitinti žmones,” sako Calysta vadovas, Alan Shaw.

Rugsėjį Calysta atidarė mažą įmonėlę Teesside, JK kur per metus pagamina iki 100 tonų pašaro auginamoms žuvims. Unibio, konkuruojanti biotechnologijų kompanija iš Londono, spalį atidarė panašaus dydžio įmonę Danijoje. Abi kompanijos nori sparčiai plėsti gamybą.

Apšilimas

Ar iškastinio kuro vertimas pašarais yra gera idėja? Tai priklauso nuo to, ką laikome svarbiausiu aplinkos apsaugos veiksniu.

Vykdant šį procesą plačiai, sumažėtų gyvulių pašaro auginimui naudojamos žemės plotų poreikis, o taip pat žuvų maisto poreikis žuvų fermoms. „Kad būtų juntamas poveikis, reikėtų milijonų tonų,” pažymėjo Shaw.

Bet taip padidėtų ir klimato šilimą spartinančio anglies dvideginio emisija. „Iškastino kuro naudojimas vietoje Saulės energijos, nėra labai toliaregiška aplinkosaugos požiūriu,” sako Bob Rees, tiriantis šiltnamio efektą sukeliančių emisijas Škotijos Kaimo koledže Edinburghe, JK.

Ši technologija vieną dieną galėtų maitinti kitų planetų tyrėjus. Pavyzdžiui, SpaceX vadovo Elono Musko puoselėjamuose Marso tyrinėjimo planuose yra ir metano bei deguonies išgavimas raketų kuro gamybai. Dalis galėtų būti panaudota ir maisto gamybai. „Bendravome su SpaceX,” sako Shaw.

Šiame procese naudojami mikrobai, kurie maitinasi metanu. Šie metanu mintantys metantrofai iš esmės „degina“ metaną (CH₄), kad gautų energiją ir išskiria CO₂ bei vandenį kaip šalutinius produktus. Dalis gautos energijos panaudojama kitų metano molekulių sujungimui į sudėtingesnes anglies molekules, kitaip tariant – maistą.

Toks mikroorganizmų gebėjimas išsivystė prieš milijardus metų – tikriausiai anksčiau nei fotosintezė – ir dabar metantrofų galima rasti visur, kur tik yra metano, kuriuo jie galėtų maitintis, nuo šaltų vandenyno dugno gelmių iki ežerų ir pelkių.

Kai kurie biologai mano, kad iš šių metantrofų gaunamas „tamsusis maistas“ ekosistemose daug svarbesnis, nei manoma.

Metano sprogimas

Calysta naudoja Methylococcus capsulatus bakterijas. Šios bakterijos auginamos induose, maitinamos metanu, tada išdžiovinamos ir paverčiamos granulėmis.

Šią idėją devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje pirmoji tyrė Norvegijos valstybinė naftos kompanija Statoil, kuri šio tūkstantmečio pradžioje pastatė įmonę, galinčią pagaminti 10 000 tonų pašaro per metus. Bet tuo metu dujos buvo brangios, o produkto naudojimas nepatvirtintas ES. Įmonė buvo uždaryta, o technologija parduota Calysta kompanijai.

Dabar, kai leidimas naudoti produktą yra, o gamtinės dujos pigesnės, Shaw lažinasi, kad išmušė šios technologijos valanda – konkuruojanti Unibio kompanija irgi taip mano.

Abi kompanijos reklamuoja aplinkosauginius proceso pliusus. Shaw yra pasakęs, kad jis „skelbia naują erą augančios pasaulio populiacijos tvaraus maitinimo lenktynėse” . Unibio svetainė žengia dar toliau, teigdama „52% CO₂emisijų sumažinimą”. Tad, ar jie teisūs?

Calysta pateikė Carbon Trust, patariančios vyriausybei ir kompanijoms, kaip sumažinti emisijas, ataskaitą apie maisto iš metano poveikį aplinkai. Ataskaitoje lyginama, kiek reikia žemės, kiek sunaudojama vandens, ir kiek CO₂ išskiriama kiekvienu pašarų gavimo būdu.

Apibendrinus, naudojant iškastinį metaną, kiekvienos gautų pašarų tonos gamybai tenka kelis kartus daugiau CO₂, nei gaminant pašarus beveik bet kuriuo kitu būdu. Tik gaminant pašarus iš viščiukų kraujo, vidutiniškai CO₂ emisija tonai pašaro yra didesnė.

Unibio teiginys remiasi faktu, kad tada, kai pašaras pagaminamas – bet dar nesunaudotas – į atmosferą būna išskirta tik pusė CO₂, lyginant su tuo, kiek jo būtų išskirta, dujas tiesiog sudeginus.

Paleidimo lemtis

Tačiau tai tik pusė pasakos: laikui bėgant, bus išskirta lygiai tiek pat CO₂. „Bet kokia anglis, užfiksuota maiste, bus išskirta į atmosferą kaip CO₂,” sako Rees. „Teiginys apie pusę išskirto CO₂ neturi jokios prasmės.”

„Gyvūnai iškvepia CO₂, lygiai kaip ir žmonės. Mūsų skaičiavimuose į tai neatsižvelgiama,” sako Unibio vadovas, Henrik Busch-Larsen. „Manome, kad CO₂ skaičiavimai, lyginantys su dujų deginimu, yra teisingi, bet sutinku, kad jį reikėtų vertinti anksčiau minėtame kontekste.”

Teoriškai, emisijos galėtų būti daug mažesnės, jei būtų naudojamas metanas iš atsinaujinančių šaltinių, tokių, kaip fermų nuotekos ar sąvartynai. Taip emisijos būtų sumažintos iki pašarų gamybos iš kviečių ar sojos, lygio.

„Neišvengiamai reikia pašarų gamybos, kurios anglies emisija, žemės ir vandens naudojimas būtų mažesnis,” sako Tom Cumberlege iš Carbon Trust, vienas iš ataskaitos autorių.

Tik kabliukas, kad nėra didelio ir pigaus biodujų šaltinių. „To tiesiog nebus,” sako Shaw. JAV fabrikas naudos gamtines dujas iš įprasto šaltinio, ne iš frakingo (hidraulinio uolienų ardymo).

Iš gerosios pusės, ataskaitoje pažymėta, kad Calysta pašarų gamybai reikia labai mažai žemės ir vandens, lyginant su visais kitais pašarų gamybos būdais. Kai kam tai atrodo svarbiau, nei anglies dioksido emisijų sumažinimas.

Nereikia tikėtis, kad technologija padarys viską, sako Shaw. „Sprendžiu maisto saugumo problemą ir gelbsčiu vandenynus bei nekertu atogrąžų miškų sojų laukams,” sako jis. „Imti žuvis iš jūros ir paskui jas sušerti kitoms žuvims, štai kas netvaru.”

Michael Le Page
newscientist.com

Komentarai (2)