Pirmą kartą paaiškėjo, kaip iš tikro jaučiasi visiškai paralyžuoti žmonės, kurie negali net kalbėti: viskas visiškai kitaip, nei įsivaizdavote (Video) (1)
Paralyžiuoti žmonės bendravo su savo šeimomis vien mintimis, naudodami techniką, kuri išmoksta atpažinti smegenų aktyvumą, siejamą su „taip“ ir „ne“. Šis metodas neinvazyvus ir suteikė galimybę visiškai „užrakintiems“ žmonėms apibūdinti savo gyvenimą kaip „nuostabų“.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Visiems keturiems tyrime dalyvavusiems žmonėms nustatyta amiotrofinė lateralinė sklerozė (ALS) – degeneracinis sutrikimas, dėl kurio žmonės palaipsniui netenka galimybės kontroliuoti savo raumenis, kol galiausiai nebegali pajudinti netgi akių.
Anksčiau nebuvo galimybės sužinoti, ką tokie žmonės galvoja. „Manyta, kad bendravimo galimybės netekimas yra viena iš blogiausių būsenų, kokioje gali atsidurti žmogus,” sako Niels Birbaumer iš Wyss centro Ženevoje.
Siekdamas tai išsiaiškinti, Birbaumeris su kolegomis apjungė du smegenų veiklą fiksuojančius prietaisus. Pirmasis, NIRS, peršviesdamas galvą, matuoja kraują aktyviose smegenų srityse. Antrasis, EEG, per uždėtą elektrodų kepuraitę matuoja smegenų bangų aktyvumą, kad žinotų, ar žmogus miega ar būdrauja.
Grupė išmokė savo įrenginį atpažinti smegenų aktyvumą, atitinkantį „taip“ ir „ne“ pateikdami paprastus teiginius. „Sakėme, tarkim „jūsų vardas toks ir toks, anksčiau jūs darėte tai ir tai“,” paaiškino komandos narys Ujwal Chaudhary iš Tübingeno universiteto. Įrenginio treniravimas truko iki trijų savaičių, kol „taip“ ir „ne“ jis atskirdavo 70% tikslumu.
Kelionės planai
Tada jie pradėjo užduoti pacientams klausimus, į kuriuos atsakymo nežinojo. „Galime jų paklausti, ar jiems ką nors skauda, ar jie nori kur nors apsilankyti, ar susitikti su kokiu nors asmeniu,” sako Chaudhary.
Kiekvienas klausimas buvo užduotas 10 kartų. Jei komandos sukurtas įrenginys užfiksuodavo atsakymą „taip“ septynis ar daugiau kartų, tada jie priimdavo tai kaip asmens atsakymą. „Vienas mūsų pacientas yra jauna moteris, jai vos 23 metai,” sako Birbaumeris. „Ji pasakė mums, kad norėtų išvysti Niujorką, tad dabar jos šeima rengiasi ją ten nugabenti. Kita moteris norėjo aplankyti savo brolį Ispanijoje.”
„Manau, tai labai naudinga,” sako Nick Ramsey Utrechto universiteto medicinos centro Nyderlanduose.
Laimingi visą laiką
Komanda įrenginiu pasiteiravo keturių žmonių, ar jie laimingi. „Jie sako, kad gyvenimas yra nuostabus,” sako Birbaumeris.
Daug žmonių, tarp kurių ir kai kurie medicinos profesionalai, daro prielaidą, kad paralyžiuotų žmonių gyvenimo kokybė yra maža. Remdamasis savo patirtimi, Birbaumeris tvirtina, kad tai nėra.
Kai kurie tyrėjai svarsto, kad tokie „užrakinti“ žmonės nesugeba apdoroti neigiamų emocijų, sako Chaudhary. „Jie apdoroja tik teigiamas emocijas, ir jei tai nutinka, iš esmės esate laimingas nuolatos,” sako jis. „Nežinome, kodėl taip yra, bet panašu, smegenys stengiasi apsisaugoti.”
Šie žmonės taip pat gali pareikšti nuomonę. Vieno vyro jo anūkė paklausė, ar jis palaimintų santuoką su jaunesniu vyru. „Aštuonis kartus jo atsakymas buvo neigiamas,” prisimena Chaudhary.
Jessica Hamzelou
Žurnalo nuoroda: Plos Biology, DOI: 10.1371/journal.pbio.1002593