Tikriausiai retas nėra matęs bent vieno Žvaigždžių karų epizodo. Ir tikriausiai visi prisimena, kad Džedajams galią suteikia išgalvotos ląstelėse besislepiančios dalelės – midichlorianai. Tačiau jei visa tai fikcija, ką tuomet midichlorianai veikia mokslo žurnaluose?

Pasirodo viskas dėl pinigų. Pastaruoju metu atsiranda vis daugiau ir daugiau pseudomokslinių žurnalų – grobuonių (angl. Predatory Journals), kurie įkyriai siuntinėja mokslininkams užklausas siūlydami publikuotis jų žurnaluose ar žurnalų grupėse.

Pamažu aiškėja, kad daugelis tokių žurnalų net turi susikūrę algoritmus, kurie internete ieško ir kaupia duomenis apie mokslininkus, institucijas, jose vykdomus tyrimus ir kt. O vėliau panaudoja surinktą informaciją rinkodaros tikslais.

Viskas būtų gal ir ne taip blogai, tačiau šie žurnalai nėra tikri. Dažniausiai jie imituoja žinomų mokslinių žurnalų pavadinimus, maketavimą ir visą pateikimą. Paprastai jie nėra įtraukiami į jokias mokslinių žurnalų duomenų bazes, neturi jokio citavimo indekso, o recenzavimo procesas - fiktyvus.

Kaip tikriausiai jau aišku, visas šis triūsas tik dėl to, jog tikimasi rasti patiklių mokslininkų sutinkančių šiuose žurnaluose publikuotis. Sukirtus rankomis, seka „simbolinis” kelis šimtus eurų siekiantis publikavimo mokestis. Taip tokie žurnalai ir verčiasi.

Ir siekiant užsidirbti publikuojama beveik bet kas, net nežiūrint kas rašoma pateikiamame straipsnyje.

Štai puikus to pavyzdys. Tinklaraštininkas (o gal tinklaraštininkė?) besislepiantis po  Neuroskeptic slapyvardžiu nusprendė iškrėsti štai kokį pokštą. Jis paėmė Wikipedijos tekstą apie mitochondrijas – ląstelės organoidus atsakingus už energijos gamybą ir visame tekste pakeitė žodį mitochondrija į midichlorianas.

Negana to, pačiame tekste buvo pridėta nuorodų į Žvaigždžių karus, o publikacijos autoriai esą yra Dr Lucas McGeorge ir Dr Annette Kin – gana stipriai į akis krentantis Žvaigždžių karų aktorių ir personažų vardų mišinys.

Ir ką sau manote? Net keturi žurnalai nieko blogo neįžvelgė ir priėmė šį „mokslinį straipsnį” publikuoti. Žinoma, ne už dyką.

Kad tai labai neetiškas būdas užsidirbti nereikia ir sakyti. Blogiausia, jog tokia praktika pakerta pasitikėjimą tikru mokslu. Žurnalistai, juo labiau paprasti žmonės, ne visada turi patirties ir žinių leidžiančių identifikuoti sufalsifikuotą tyrimą. O tai reiškia, kad kyla didžiulė rizika, jog iš piršto laužti atradimai bus pristatomi kaip tikri. 

Komentarai ()