Skruzdės per visą pasaulį išplito ne dėl to, kad buvo bailios ir kvailos. Tą patvirtina ir Hjustono apylinkėse (Teksasas, JAV) po milžiniško potvynio į vandens paviršių išplaukusios ugninių skruzdžių kolonijos, rašo wired.com.

Ir jeigu iš pradžių pagalvojote, kad mes, žmonės, tai jau tikrai neturėtume priežasčių bijoti tokių mažučių vabzdžių, reikėtų gerai pagalvoti iš naujo.

Ypač jeigu jums tektų ne savo noru braidyti savo apsemtoje svetainėje, o prie durų priplauktų raudoną lentą primenanti skruzdžių kolonija.

Ši rūšis, kuri amerikiečiams yra invazinė (atkeliavo iš P. Amerikos kažkada tarp 1933 ir 1945 m.), plito labai greitai – naujoje teritorijoje nebuvo natūralių šių skruzdžių priešų, o dėl jų nevaldomo plitimo kilus panikai ir pradėjus bombarduoti laukus pesticidais jos tik dar labiau išplito, mat pesticidai labiausiai pakenkė žinduoliams, paukščiams ir vietinėms skruzdėms – ugninių skruzdžių konkurentėms.

Atsilaisvinus naujoms teritorijoms jas greitai okupavo raudonosios skruzdės.

Ir jeigu esant įprastinėms sąlygoms ugninės skruzdės savo teritorijas plečia ganėtinai lėtai – kolonijų karalienės naujus lizdus susuka nuropodamos arba nuskrisdamos iki gyventi tinkamos vietos – tai potvynis, kokio JAV gyventojai jau seniai nematė, tapo fantastiškai efektyviu būdu dar labiau išplisti.

Mat ugninės skruzdės pasižymi unikaliu gebėjimu: vandeniui užliejus jų povandeninius skruzdėlynus jos kone akimirksniu suformuoja milžiniškus plaustus, kurie keliauja ten, kur neša srovė.

Ugninių skruzdžių plaustus „pastato“ darbininkės, susikabinančios plaukuotomis kojomis. Šio plausto viduryje, saugioje ir sausoje vietoje, būna sunešamos lervos ir saugoma karalienė.

„Savo kūnus dengiančiu vašku jos apsaugo karalienę ir kitus kolonijos narius, esančius kolonijos viduryje nuo drėgmės ir uždusimo“, – sakė „Texas A&M AgriLife Extension“ entomologijos specialistas Mike'as Merchantas.

Be to, po vandeniu atsidūrę darbininkės kartkartėmis apsikeičia vietomis su viršuje esančiomis skruzdėmis, kad gautų pakvėpuoti ir nepaskęstų.

Tokią išlikimo taktiką skruzdės išvystė Amazonės džiunglėse, kur sezoniniai lietūs neretai sukelia potvynius.

Tokie skruzdžių plaustai plūduriuoja tol, kol atsitrenkia į ką nors sauso – rąstgalį, akmenį ar, blogiausiu atveju, namo sieną.

„Bėda ta, kad joms visiškai neįdomu, kokia ir kieno yra ta sausuma. Taigi, jei jos atsitrenks į namą, o ant to namo stogo bus užsiropštę potvynio įkalinti žmonės, skruzdės ten taip pat nusigaus, nes ir jos bando išvengti potvynio vandens“, – sakė kita „Texas A&M AgriLife Extension“ specialistė Wizzie Brown.

Ir jeigu toks skruzdžių plaustas, atsitrenkęs į namą, kuriame yra žmonių, yra labai blogai, tai tos pačios skruzdės, atsitrenkusios į žmogų, kuris bando išbristi iš potvynio, yra tikrų tikriausia katastrofa. Jos neabejotinai įsikibs į kūną ir gels net tada, jeigu žmogus pasiners.

O jų įgėlimai yra tikrai skausmingi – tą išduoda ir jų vardas. Laimei, be skausmo ir nestiprios vietinės reakcijos (bei įkandimo vietoje vėliau susidarančio pūlinuko) jokių rimtų, ilgai išliekančių pasekmių įgėlimai nepalieka.

Ekspertai tokius skruzdžių plaustus pataria išardyti labai paprastu būdu – nupurkšti juos vandeniu su indų plovikliu, muilu ar drabužių skalbimo priemone. Skalbimui ir plovimui naudojamos medžiagos suardys riebalinę skruzdžių kūnų dangą ir jas paskandins.

Komentarai ()