Pabandykite priploti musę ir jūs iškart suvoksite, kad ji yra greitesnė už jus. Daug greitesnė. Kaip gi tiems miniatiūriniams padarams su jų mikroskopinėmis smegenimis pavyksta taip lengvai apvynioti mus aplink pirštą?

Tikėtina, jūs susimąstote apie tai, kuomet praradę viltį gainiojatės įkyrų zvimbiantį vabzdį su muštuku po kambarį.

Nejaugi jos žino, ką jūs ruošiatės daryti?

Atsakymas slypi tame, kad, lyginant su žmogumi, musės viską mato sulėtintai, rašoma BBC.

Pažvelkite į laikrodžio sekundmatį. Rodyklė juda atitinkamu greičiu. Tačiau vėžliui atrodys, kad rodyklė juda keturiskart greičiau.

O daugiau musių rūšių, atvirkščiai, keturiskart lėčiau. Iš esmės, kiekviena biologinė rūšis turi savo asmeninį laiko tekėjimo suvokimą.

Taip vyksta todėl, kad gyvi organizmai, apdovanoti rega, aplinkinį pasaulį priima kaip nepertraukiamą vaizdo įrašą, tačiau vaizdą, kurį akys perduoda į smegenis, jie suskaido į atskirus kadrus su skirtingu dažniu.

Žmogaus rega apdoroja vidutiniškai 60 kadrų per sekundę, vėžlio – 15, o musių – 250.

Laikas yra santykinis

Greitis, su kuriuo tie vaizdiniai yra apdirbami smegenyse, vadinami „mirgėjimo sintezės dažniu“. Dažniausiai, kuo mažesnė biologinė rūšis, tuo aukštesnis šviesos impulsų perdavimo greitis, ir todėl musės nuolat „išduria“ žmogų.

Testai parodė, kad kai kurių musių rūšių receptorių mirgėjimo dažnis siekia 400 per sekundę, daugiau nei šešiskart greičiau, negu žmogaus akis.

Rekordininke yra laiko musė-žudikė – Europoje gyvuojanti kraugeriška rūšis, kuri medžioja kitas muses. Ir gaudo ji savo aukas tiesiog skrydžio metu.

Mokslininkai, tyrinėjantys vabzdžių reakciją, susiduria su žmogaus ribotumo problemomis.

„Mūsų reakcijos laikas yra toks lėtas, kad, jeigu mes norime sustabdyti įrašą (atliekant tyrimą, – red. past.) įvykio metu, aiškėja, kad tas įvykis jau buvo“, – aiškina Kembridžo universiteto daktaras Paloma Gonzalez-Bellido.

Mokslininkams tapo aišku, kad norint užfiksuoti, kaip musė-žudikė pastebi savo būsimą auką, tyrėjams reikia pradėti filmavimą gerokai anksčiau, negu tai iš tiesų įvyksta.

Musė prieš musę

P. Gonzalez-Bellido atliko tyrimą, kurio metu stebėjo, kaip musė-žudikė medžioja savo auką. Vaizdo įraše matyti, kad iš pradžių musė-žudikė sėdi nejudėdama. Tačiau kai tik kambarinė musė praskrenda už 7 centimetrų šalia jos, medžiotoja atlieka žaibišką puolimą.

Tik peržiūrėjus sulėtintus vaizdus kompiuteryje paaiškėjo, kas nutiko: musė-žudikė pakilo, triskart apskrido savo auką, tuo metu bandydama ją sugriebti, galų gale jai pavyko priekinėmis letenomis parversti ją ant grindų ir įsisiurbti į grobį.

Visa ši nelygi kova, nuo pat musės pakilimo iki nusileidimo, užtruko ne ilgiau nei sekundę.

Mūsų akims tai yra akimirka, ir atvirkščiai – musių akyse žmogaus ranka juda sraigės greičiu. Dėl tokios nelygybės yra kalta evoliucija. Nariuotakojų ir stuburinių akių ir regos vystymasis pasuko visiškai skirtingais keliais prieš 700-750 mln. metų.

Tarp stuburinių staigiausia rega yra pas musgaudžius paukščius. Evoliucijos metu jie vystėsi šia linkme, nes sugebėjimas pergudrauti savo grobį jiems reikšdavo sočiau maitintis ir užtikrinti geresnę ir gausesnę savo palikuonių ateitį.

Tačiau „evoliucinės ginklavimosi lenktynės“ niekada nesibaigia. Musės, kurias persekioja paukščiai su greitesniu regėjimu, taip pat vysto savo reakcijos greitį, ir taip toliau. Kitą sykį, po eilinio nepavykusio bandymo nudaužti musę, stipriai neliūdėkite.

Dėl to, kad jūsų judesiai yra tokie lėti ir nerangūs, yra kalti šimtai metų natūralios atrankos metų, išmokiusių muses jus stebėti.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: TV3

Komentarai (8)