Kadaise kosmologai manė, kad Visata yra visiškai amžina: be pradžios, be pabaigos. Tokia idėja gali pasirodyti protu neaprėpiama, tačiau moksliškai nusiteikiančioms smegenims priimtina paprasčiau nei bandymas išsiaiškinti, ką reikštų Visatos pradžios taškas – ir kada jis atsirado, rašo popsci.com.

Tad kai kurie fizikai prigalvojo alternatyvių kosmologinių teorijų, kuriose laikui atitenka ne toks svarbus vaidmuo. O jų siūlomos idėjos taip sujudina smegenis, kad galva pradeda svaigti.

Pagrindinė priežastis, dėl kurios kai kurie fizikai negali liautis galvoję apie Visatos pradžią – įrodymų, tvirtinančių, kad ta pradžia egzistuoja, gausa. Tačiau kas, jeigu mūsų laikina Visata radosi belaikėje multivisatoje – tarsi visomis spalvomis trumpam sužydėjęs kažkokiu būdu drėgmės gavęs milžiniškos dykumos lopinėlis? Tokiame modelyje kiekviena visata išgyvena savo Didįjį sprogimą ir egzistuoja savo laike. O pačioje populiariausioje multivisatos teorijos versijoje, kiekvienoje tokioje Visatoje egzistuoja ir vis kitokia fizikos versija. Dėl begalės galimybių randasi begalė rezultatų: kai kurie mokslininkai filosofiškai teigia, kad ši teorija paaiškina ir gyvybę.

Mums turėtų būti be galo pasisekę, kad vos vienintelio, unikalaus Didžiojo sprogimo metu susidarytų tokia Visata, kurios bent viename kampelyje susidarytų sąlygos gyvybei susidaryti. Tačiau jeigu naujos Visatos nepaliaujamai tai atsiranda, tai išnyksta, visai nenuostabu, kad viena iš tų visatų tapo palankia gyvybės egzistavimui – kaip mūsiškė. Multivisatos dykumoje visatų oazės atsiranda, egzistuoja ir išnyksta pagal savo taisykles, o pati multivisata aplink šias visatas egzistuoja be pradžios ir pabaigos. Tai yra elegantiškas pokyčių ir amžinybės kokteilis, kuriuo svaiginasi daugybė kosmologų.

Alternatyvos

Kai kurios Didžiojo sprogimo teorijų variacijos yra lengviau „virškinamos“ už tokį kokteilį. Pati paprasčiausia versija aiškina, kad laiko pradžia yra aiškiai apibrėžtas taškas, kuomet viskas, ką dabar stebime, buvo susitelkę į energijos kamuolėlį, mažesnį nei atomas, o tuomet išsprogo į išorę.

Bet kas buvo iki tol? Fizikai, tokie kaip Stephenas Hawkingas, bandė atgaivinti fizikinę amžinybės sąvoką, atsikratydami visa ko pradžios taško, įsivaizduodami, kad Visatoje jokio aiškaus „sprogimo“ nebuvo. Galima atsukti laikrodžius iki pat pirmųjų egzistencijos akimirksnių, tačiau kelti klausimą, kas buvo iki tol, būtų tolygu domėjimuisi, kodėl pasiekus Šiaurės ašigalį nebeįmanoma eiti į šiaurę. Visatai susitraukus į atomo dydžio kamuoliuką mums suprantama laiko sąvoka praranda savo prasmę.

Didžiojo sprogimo teorija aiškina, kad Visata savo egzistavimą pradėjo sprogimu – ir vis dar plečiasi. O norėdami kažkuo pakeisti Didįjį sprogimą, turėtume rasti alternatyvų paaiškinimą faktiškai stebimam reiškiniui – nepaliaujamam tolimų galaktikų judėjimui nuo mūsų. 1948 metais astronomai Hermannas Bondi, Thomasas Goldas ir Fredas Hoyle'as tokią alternatyvą sugalvojo – jie įsivaizdavo Visatą kaip nepaliaujamą fejerverkų šou, kuriame nauja medžiaga nuolat atsirasdavo visur, kiekvieną akimirką. Pastovios būsenos modelyje atrodo, kad kosmosas auga, tačiau pokyčiai yra tik iliuzija.

Taip, atstumai Visatoje tikrai didėja, bet ne dėl kokio nors vieno konkretaus įvykio. Taip yra dėl to, kad Visatoje nuolat susikuria nauja medžiaga, kuri senesnę medžiagą stumia tolyn nuo savęs. Tačiau mikrobangų fono – Didžiojo sprogimo pėdsakų švytėjimo – atradimas septintame praėjusio amžiaus dešimtmetyje šią filosofinę Visatos idėją tiesiog sunaikino, nes ji niekaip negalėjo paaiškinti to švytėjimo egzistavimo.

Susidūrimas

Kodėl Didysis sprogimas apskritai turi turėti pradžią? Paulas Steinhardtas su kolegomis kelia hipotezę, kad sprogimai sproginėja nuolat, o mūsų Visata egzistuoja penktame matmenyje, kurio mūsų riboti protai tiesiog nepajėgia suvokti.

Visa mums žinoma erdvė ir laikas egzistuoja keturių matmenų paviršiuje, vadinamame (mem)brana. Kartais ji susiduria su kitos Visatos brana, o susidūrimo metu susidaro toks energijos pliūpsnis, kurį vadiname Didžiuoju sprogimu – jo energija vis dar matoma kaip kosminis mikrobangų fonas. Visatoms penktame matmenyje tolstant vienai nuo kitos, didėja ir atstumai mūsų kosmose. Susidūrimų ir nutolimų ciklas gali vykti tarsi amžinas psichodeliškas šokis. Daugelis kosmologų abejoja, kad kada nors sugebėsime rasti tokio penktojo matmens egzistavimo įrodymų, tačiau idėjų, kad viskas prasidėjo ne nuo Didžiojo sprogimo, vis atsiranda.

Komentarai (3)