Kas ši besišypsanti mergina ir kaip ji sugebėjo nieko nedarydama pakeisti ir įkvėpti ištisas kartas? ()
XX a. pradžioje pasiturinčių prancūzų namuose vyravo keista mada – kaip puošmeną ar meno kūrinį turėti nežinomos mirusios moters, kurios kūnas buvo ištrauktas iš Senos upės, mirties kaukę.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Pasakojama, kad morgo darbuotojas ar patologas taip susižavėjo negyvos moters veidu, kad padarė jo gipso atlieją, mirties kaukę, perteikiančią kiekvieną nežinomos negyvėlės bruožą.
Kaukė susilaukė tokio populiarumo, kad tapo žinoma ir kaip meno kūrinys, ir kaip įkvėpimo šaltinis menininkams – rašytojams ir dailininkams, ir net jaunoms merginoms, norinčioms atkartoti mirusiosios veido išraišką. Dėl tikrosios kaukės kilmės kyla daug klausimų – ar ji tikrai padaryta pagal mirusios moters veidą, ar visgi niekam nežinoma gyva moteris pozavo šiam kūriniui ir niekada apie tai neprasitarė. Visgi, kur kas įdomesnė yra kraupioji istorijos versija. Mirties kaukės kaip puošmenos mada plito greitai.
Per kelerius metus visa Paryžiaus bohema troško namus papuošti būtent šia dekoracija. Albertas Camus ir daugybė kitų žymių rašytojų lygino mįslingą negyvėlės šypseną su Monos Lizos, kurdami istorijas, kodėl tokia palaiminga veido išraiška ji paliko šį pasaulį, koks galėjo būti jos tikrasis gyvenimas, socialinė padėtis ir mirties priežastis. Nemenką poveikį ši mirties kaukė padarė ir taikomojo meno istorijai.
Plačiai pasklidusios mirties kaukės reprodukcijos ir jų nuotraukos leido atkurti detalų vaizdą, kaip pati kaukė atrodė. Pagal tam tikras detales, kurios atsiranda skenduolių veiduose, su šiuolaikinėmis technologijomis buvo galima daryti išvadą, kad mirties kaukės autentiškumas nebuvo mitas.
A.Alvarezas, britų poetas ir kritikas, savo knygoje „Laukinis Dievas“ apie savižudybes kaip mirties stiliaus kūrimą, rašė, jog Paryžiaus skenduolės veidas įkvėpė ištisą vokiečių merginų kartą atkartoti mirusiosios išraišką kaip idealą. Paryžiaus nežinomoji tapo to laikmečio erotiniu idealu, kaip vėliau taps Bridgitte Bardot. Galų gale Paryžiaus nežinomoji tapo Gretos Garbo įvaizdžio pamatiniu simboliu. O smagiausia detalė lieka pabaigai. Paryžiaus nežinomoji įkvėpė ne vien tokius kūrėjus kaip Albertą Camus, Rainerį Maria Rilkę ar Anais Nin.
Tarp viso šito, nežinomosios veidas buvo panaudotas kaip pavyzdys kuriant manekenus, naudojamus pirmosios pagalbos kursuose. Manoma, kad nežinomoji, vėliau tapusi Annie, manekenu, ant kurio žmonės mokėsi daryti širdies masažą ir dirbtinį kvėpavimą, buvo labiausiai bučiuojamas veidas, nepaisant to, kad po jos mirties praėjo daugiau kaip aštuoniasdešimt metų. Galbūt tas veidas išties išskirtinis?
Parengė Kornelija Dūdaitė
