Kodėl žmonės vakarais persivalgo? Naujas tyrimas rodo, kad problema ne valios stygius - galingai veikia visai kitos priežastys ()
Dauguma žmonių, kuriems kada nors yra tekę laikytis dietos, žino karčią tiesą: baigiantis dienai, atsilaikyti pagundai įlįsti į šaldytuvą darosi vis sunkiau ir sunkiau. Tie, kurie šiai pagundai vis dėlto neatsispiria ir vakare gerokai papuotauja, paprastai dėl to kaltina savo nevykusią valią, tačiau neseniai atliktas tyrimas parodė, kad problema gali būti visai kita.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Mokslininkai teigia, kad vėlyvo valgymo priežastys gali būti susijusios su hormonais. Apie tai, kas mus verčia jausti alkį, kada jaučiamės sotūs ir kaip kovoti su vakarais užplūstančiu noru ko nors užkrimsti, rašo „The New York Times“ apžvalgininkė Roni Caryn Rabin.
Tyrime dalyvavo 32 antsvorio turintys vyrai ir moterys, iš kurių pusė buvo linkę vakarais persivalgyti. Nustatyta, kad sotumo hormonų lygis vakare sumažėja, o alkio – pakyla, kartais net iki pavojingos ribos. Persivalgyti linkę ir su antsvoriu kovojantys žmonės gali būti ypač jautrūs šių apetitą reguliuojančių hormonų svyravimams, rašoma tyrimo medžiagoje.
Natūralaus evoliucinio proceso padarinys
„Vakarais galimybių prisivalgyti turime daugiau, tačiau tyrimas atskleidžia, kad taip elgtis žmones skatina tam tikros hormonų reakcijos“, – teigia Johnso Hopkinso universiteto Medicinos mokyklos (JAV) psichiatrijos ir elgsenos mokslų profesorė dr. Susan Carnell, kartu Charlotte Grillot iš Floridos valstijos universiteto (JAV) vadovavusi minėtam tyrimui. Pasak dr. S. Carnell, nėra aišku, ar šie hormonų reakcijų modeliai yra persivalgymo priežastis, ar juos nulemia kiekvieno žmogaus valgymo įpročiai. Kad ir kaip ten būtų, „šiame cikle galima įstrigti“.
Aptariamo tyrimo išvados – dar vienas įrodymas, kad svorio augimą lemia daugybė veiksnių ir kad nedera žmogaus kaltinti ar gėdinti dėl to, kad jis yra apkūnus, teigia Pensilvanijos universiteto (JAV) Svorio ir valgymo sutrikimų centro direktorė Kelly Costello Allison; ji su minėtu tyrimu niekaip nesusijusi.
Tyrimo išvados praėjusių metų gruodžio mėnesį paskelbtos žurnale „International Journal of Obesity“. Atliekant tyrimą remtasi ankstesniais darbais, kaip antai 2013 m. Harvardo universiteto tyrėjų atliktu normalaus svorio asmenų tyrimu, kurio medžiagoje teigta, kad apetito reguliavimo procesą lemia, be kita ko, žmogaus cirkadiniai ritmai ir kad stipriausiai alkio jausmas juntamas vakare, o silpniausiai – ryte, nepaisant, kad žmogus be maisto išbūna ištisą naktį.
Tai paaiškina, kodėl daugybė žmonių nevalgo pusryčių, numodami ranka į gausybę įrodymų, patvirtinančių, kad, norint optimaliai kontroliuoti svorį ir užsitikrinti sveiką metabolizmą, didžiąją dienos kalorijų dalį reikia suvartoti pirmoje dienos pusėje.
Kaip teigia San Diege (JAV) įsikūrusio Salko biologinių tyrimų instituto profesorius dr. Satchidananda Panda, vakarinis alkis gali būti evoliucinio prisitaikymo proceso padarinys. Taip, pasak jo, mums lengviau naktį ištverti be maisto. „Daug milijonų metų nakties laikas buvo toks laikas, kai jokio maisto gauti būdavo neįmanoma, – aiškina jis. – Maža to, žmogus neturėjo jokių garantijų, kad maisto gaus iškart atsikėlęs ryte.“ Šiais laikais valgyti galime kada tik panorėję – dieną ar naktį. Deja, noras prieš miegą šio bei to užkrimsti dažnam virsta besaikiu persivalgymu.
Eksperimentai dukart per dieną – ryte ir po pietų
Tyrimo dalyviams buvo nurodyta prieš suvartojant 600 kalorijų skysto pavidalo patiekalą aštuonias valandas nieko nevalgyti. Paskui, po dviejų valandų, dalyviams buvo sudaroma stresinė situacija: nedominuojančią ranką jiems reikėjo dviem minutėms panardinti į ledinį vandenį, manant, kad yra filmuojami (nors iš tikrųjų nebuvo). Po pusvalandžio dalyviai buvo kviečiami prie stalo su picomis, užkandžiais ir saldumynais.
Norėdami įvertinti, kokį poveikį žmogaus apetitui ir apetitą reguliuojantiems hormonams gali daryti paros laikas, tyrėjai tą patį eksperimentą su tyrimo dalyviais atliko dukart: vieną kartą 9 val. ryto, kitą – 4 val. popiet. Hormonų lygiui nustatyti buvo imami kraujo mėginiai; taip pat dalyvių buvo prašoma skaitine išraiška įvertinti savo subjektyvius alkio ir sotumo pojūčius.
Visi dalyviai nurodė didesnį alkį jautę dalyvaudami popietiniame eksperimente. Taip pat išsiaiškinta, kad, suvartojus skysto pavidalo patiekalą popiet, o ne ryte, hormono grelino, dėl kurio žmogus jaučiasi alkanas, lygis organizme pakyla, o sotumo jausmą sukeliančio hormono peptido YY – sumažėja.
Persivalgėlių grelino lygis vakarinio eksperimento pradžioje, palyginti su atitinkamais rytinio vertinimo rezultatais, buvo aukštesnis. O persivalgyti nelinkusių tyrimo dalyvių rodikliai pasirodė esantys priešingi. Pažymėtina ir tai, rašo R. C. Rabin, kad persivalgėliai nurodė jautęsi mažiau sotūs po to, kai skysto pavidalo patiekalą suvartojo ir stresą patyrė vakare.
„Virtuvė užsidaro“
Visų tyrimo dalyvių rodikliai parodė, kad stresas alkio pojūtį sustiprina. Tačiau alkio hormono grelino lygis dar labiau augo, stresą dalyviams patyrus antroje dienos pusėje. Tai, pasak apžvalgininkės, rodo, kad vakare patirtas stresas gali turėti labai reikšmingos įtakos alkio pojūčiui (vis dėlto reikia pastebėti, rašo ji, kad minėtų duomenų nėra galimybės palyginti su streso nepatyrusių žmonių rezultatais, nes tokios dalyvių grupės tyrime paprasčiausiai nebuvo).
„Mes neabejojame, kad šitokia hormonų reakcija padidina riziką persivalgyti vakare“, – sako dr. S. Carnell. Jos teigimu, tie žmonės, kurie suvokia, kad turi polinkį vakare arba naktį padauginti maisto, turėtų stengtis susikurti sau sąlygas kokybiškai pavalgyti ankstesniu paros laiku, o vakare jiems derėtų nusistatyti laiką, po kurio nebevalgoma.
Šioms rekomendacijoms pritaria ir dr. K. Allison. Pasak jos, linkusiems papiktnaudžiauti maistu prieš miegą derėtų nuspręsti, kada jų namuose „virtuvė užsidaro“. Virtuvėje reikėtų išjungti šviesą, įsikurti nuo jos atokiau ir išsivalyti dantis, o užėjus alkio priepuoliui ji siūlo gerti vandenį.
Dr. K. Allison, kaip ir daugelis kitų ekspertų, pažymi, kad hormonų lygis priklauso nuo valgymo įpročių ir kad jį būtų galima pakeisti pakeitus šiuos įpročius. Tačiau net jei ir taip, sėkmė negarantuota: juk pakeitus valgymo įpročius dar reikėtų gerokai palaukti, kol naująją tvarką pajus ir prie jos prisitaikys alkio hormonai.
