Pagaliau gavo įrodymus, kas iš tikro slypi Paukščių tako galaktikos centre: įspūdinga ir labai keista vieta (3)
Mūsų galaktikos centre yra daugybė juodųjų skylių – ši sritis yra tarsi „Taimso aikštė“, sausakimša keistų itin didele gravitacija pasižyminčių objektų, nustatė astronomai.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Ištisus dešimtmečius mokslininkai plėtojo teoriją, kad galaktikų, įskaitant mūsiškę, centre sukasi daug juodųjų skylių – susitraukusių didžiulių žvaigždžių, kurių gravitacija tokia stipri, kad iš jos lauko neištrūksta net šviesa. Tačiau iki šiol mokslininkai nematė įrodymų mūsų Paukščių Tako galaktikos centre.
Astronomai, tikrindami senus rentgeno spindulių stebėjimų duomenis, aptiko ženklų, kad Paukščių Tako centre yra dešimtys juodųjų skylių. Kadangi daugumos juodųjų skylių negalima pastebėti net ir tokiu būdu, jie apskaičiavo, kad ten jų turėtų būti tūkstančiai, galbūt maždaug 10 tūkst. ar daugiau, sakoma išvadose, kurios trečiadienį buvo paskelbtos žurnale „Nature“.
„Ten vyksta daug veiksmo, – sakė pagrindinis tyrimo autorius Chuckas Hailey, Kolumbijos universiteto astrofizikas. – Galaktikos centras yra keista vieta. Štai kodėl žmonėms patinka ją tyrinėti.“
Šios iš žvaigždžių susiformavusios juodosios skylės sukasi aplink jau seniau žinomą supermasyvią juodąją skylę Sagittarius A, esančią centriniame Paukščių Tako galaktikos taške.
Likusioje didelės Paukščių Tako galaktikos dalyje mokslininkai iki šiol yra pastebėję tik maždaug penkias dešimtis juodųjų skylių, sakė Ch. Hailey.
Naujai atrastos juodosios skylės yra ne toliau kaip už maždaug 30,9 trilijonų kilometrų nuo centrinės supermasyvios juodosios skylės. Tad tarp visų šių juodųjų skylių vis tiek yra daug tuščios erdvės ir dujų. Tačiau analogiškoje erdvėje aplink Žemę juodųjų skylių nėra nė vienos, sakė Ch.Hailey.
Žemė yra vienoje iš Paukščių Tako galaktikos vijų maždaug už 26,4 tūkst. šviesmečių nuo galaktikos centro. Šviesmetis – atstumas, kurį šviesa vakuume nuskrieja per metus – yra apie 9,5 trln. kilometrų. Harvardo astronomas Avi Loebas, kuris šiame tyrime nedalyvavo, jo išvadas pavadino įdomiomis ir patvirtinančiomis tai, ko seniai buvo tikimasi.
Naujai atrastų juodųjų skylių masė yra maždaug 10 kartų didesnė už mūsų Saulės masę. Tuo tarpu centrinės supermasyvios juodosios skylės masė Saulės masę viršija 4 mln. kartų. Pastebėtos juodosios skylės visos yra dvinarės: jos turi žvaigždes porininkes ir drauge su jomis, skylei siurbiant į save žvaigždės išorinius sluoksnius, išspinduliuoja daug rentgeno spindulių. Šį spinduliavimą ir stebėjo mokslininkai.
Nors astronomai pamatė tik keliolika dvinarių juodųjų skylių, jų ten turi būti 300–500. O kadangi dvinarės juodosios skylės sudaro tikriausiai tik 5 proc. visų juodųjų skylių, o centrinėje mūsų galaktikos srityje šių objektų turi būti tūkstančiai, nurodė Ch. Hailey.
Pasak jo, galima paaiškinti, kodėl daugiausiai mūsų galaktikos juodųjų skylių yra jos centre. Pirma, dėl savo masės jos yra linkusios judėti centro link, bet svarbiausia tai, kad galaktikos centras yra tobulas „šiltnamis“ joms formuotis, nes ten yra daug dulkių ir dujų.
Tai „tarsi nedidelis ūkis, kur yra visos reikiamos sąlygos gaminti ir laikyti daug juodųjų skylių“, sakė Ch. Hailey.
