Atminties spąstai. Kur dingsta vaikystės prisiminimai? (2)
Kad vystytųsi, smegenys privalo pamiršti
|
Visi šio ciklo įrašai |
|
|
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Savo vaikystę atsimename labai fragmentiškai. Atmintyje gali likti kokia nors ypatinga diena, praleista su seneliu ir močiute, ar mylimo žaisliuko padovanojimas, ar nežinia kodėl atmintin įstrigęs niekuo neypatingas pasivaikščiojimas. Tačiau žmonės neatsimena savęs keturių metų amžiaus taip, kaip atsimena, tarkime, 10-ies ar 15-os – kuo užsiėmė, kas patiko, su kuo draugavo. Kur dingsta vaikystės prisiminimai ir kodėl neišlieka taip pat, kaip vėlesni?
Šis žmogaus nesugebėjimo prisiminti savo ankstyvos vaikystės fenomenas netgi turi specialų pavadinimą: vaikystės amnezija. Vidutiniškai ji nutinka, sulaukus 3,5–6 metų – apie viską, kas nutiko anksčiau, galime sužinoti tik iš kitų. Tai nereiškia, kad vaikai nemoka atsiminti, – atsiminimus jie gali išlaikyti daug mėnesių ir tik vėliau, suaugdami, juos praranda. Pastaraisiais metais mokslininkai pradėjo suprasti, kas vyksta žmogaus smegenyse vaikystės amnezijos metu. Panašu, kad suaugtų, smegenims tenka vaikystės priminimus ištrinti, rašo Nautilus mokslo korespondentas Ferris Jabr.
Sąvoką „vaikystės amnezija“ maždaug 1900 metais sugalvojo Zigmundas Froidas. Kai kurių psichoanalitikos tėvo amžininkų nuomone, suaugusieji vaikystės neatsiminė dėl ilgo laiko, o jis pats manė, kad tai – nemalonių seksualinių potyrių prisiminimų slopinimo rezultatas. Vėliau mokslininkai manė, kad iki septynių metų amžiaus vaikų smegenys negeba formuoti prisiminimų. Ši hipotezė nebuvo patvirtinta, tačiau tai nesukliudė jai įsitvirtinti ir beveik šimtmetį psichologai manė, kad vaikystės atsiminimai ne dingsta, o tiesiog nepakankamai tvirtai „įrašomi“.
Devintojo dešimtmečio pabaigoje vaikų pradėjo vykti vaikų psichologijos reformacija, iš naujo imta tirti daug sampratų, ir be visa kita, psichologai pradėjo tyrinėti mažų vaikų atmintį. Atliekami eksperimentai rodė, kad ir trimečiai, ir jaunesni atsimena daug praeities įvykių. Garsusis 1991 metų tyrimas pademonstravo, kad puspenktų metų amžiaus vaikai neblogai atsiminė apsilankymą Disney World ir po pusmečio, ir po pusantrų metų. Paaiškėjo, kad netgi šešių mėnesių kūdikiai, praėjus dviems trims savaitėms po paskutinio kontakto, atsimena, kaip elgtis su žaisliuku. Vėliau nustatyta, kad sulaukę maždaug šešių metų, vaikai pamažu pradeda pamiršti, kas su jais nutiko anksčiau. Psichologės Dana Van Abbema ir Patricia Bauer parodė, kad jeigu 5,5 metų vaikai atsimena daugiau nei 80% įvykių nutikusių, kai jiems buvo trys metai, tai 7,5 metų amžiaus vaikai prisimena jau mažiau nei 40%.
Šis darbas parodė, kad anksčiau vaikystės amnezija buvo aiškinama neteisingai: pirmaisiais gyvenimo metais vaikai gali formuoti prisiminimus ir jais naudotis. Tačiau paskui tuos įvykius pamiršta ir, panašu, tai įvyksta visai ne taip, kaip suaugusiems, kai šie nebepamena senų įvykių.
Tada iškelta prielaida, kad ilgalaikių atsiminimų formavimuisi reikia kalbos ir savojo „aš“ suvokimo – tai yra, to, ko mažiems vaikams trūksta. Kaip aiškina psichologas Stevenas Reznickas, norint atsiminti, tarkime, jaunesniojo brolio ar sesers gimimą, vaikas jau turi suvokti „brolio/sesers“, „ligoninės“, „vaikiškos lovelės“ ir panašias sąvokas – tai yra, operuoti daugmaž tokiomis pat kategorijomis, kokiomis operuos ir po daugelio metų, prisimindamas šį įvykį. Tokių sąvokų žodynas susikaupia ne per pirmuosius penkis gyvenimo metus.
Tačiau visiškai paaiškinti vaikystės amneziją nepakankamas gebėjimas kalbėti negalėjo – juk atsiminimus turi daug gyvūnų, nemokančių nei kalbėti, nei turinčių išplėtotą savivoką. Negana to, buvo nustatyta, kad kai kurie gyvūnai, pavyzdžiui, pelės ir žiurkės, praranda jauname amžiuje susiformavusius prisiminimus. Tad, mokslininkai ėmėsi ieškoti fundamentalesnio, biologinio atminties paradokso paaiškinimo, kuris tiktų ir žmogui, ir kitiems „protingiems“ gyvūnams.
Per pirmuosius du gyvenimo dešimtmečius žmogaus smegenys kinta labai aktyviai. Iki pat paauglystės pradžios smegenyse vyksta nuolatinis elektrinių smegenų signalų kelių vystymasis, – grubiai tariant, jos tampa vis pralaidesnės. Šiuo metu tarp neuronų taip pat randasi daugybė naujų jungčių – vaikai jų turi daugiau, nei senukai, todėl vaikystėje taip greitai ir tiek daug išmokstame.
Kaip sako Bauer, žymi atminties vystymosi ekspertė, už šį gebėjimą mokytis tenka sumokėti. Kadangi pirmaisiais gyvenimo metais atsiminimus kuriančios ir saugančios smegenų sritys tebesivysto, jos negali atsiminimų formuoti taip pat, kaip tai atlieka suaugusiųjų smegenys. Taigi, nors pirmųjų trijų – pusketvirtų gyvenimo metų įvykiai atmintyje ir išlieka, jų „įrašai“ mažiausiai stabilūs ir augant lengviausiai pamirštami.
Prieš keletą metų Toronto vaikų ligoninės neurobiologas Paulas Franklandas išsiaiškino dar vieną vaikiškos atminties savybę: įvykiai joje išsitrina ne tik dėl nestabilumo, bet ir dėl naujų įgūdžių. Eksperimentuodamas su pelėmis, Franklandas pastebėjo, kad gyvūnų atmintis suprastėdavo tada, kai jie buvo apgyvendinami narvelyje su bėgtakiu. Yra žinoma, kad bėgimas rate stimuliuoja graužikų neurogenezę – naujų neuronų susidarymą – hipokampe, įsiminimui svarbioje smegenų dalyje. Mokslininkai spėja, kad nors suaugusiųjų neurogenezė ir padeda mokymuisi ir įsiminimui, jos vykimui gali būti būtina ir prarasti informaciją iš atminties: paprasčiau tariant, nauji neuronai gali pažeisti ryšius tarp senų ir trukdyti pasiekti išsaugotus prisiminimus. Lygiai taip stipresnė neurogenezė ankstyvajame amžiuje tikriausiai sukelia vaikystės amneziją.
Siekdamas patikrinti šią hipotezę, Franklandas su kolegomis patikrino, kas nutinka, peles (jaunikles ir suaugusias) perkėlus iš įprasto jų plastikinio konteinerio į metalinį narvelį, kurio dugno teka silpna elektros srovė. Kaip ir buvo galima tikėtis, pelėms greitai susiformavo asociacija „naujas narvelis – skausmas“: perkeliamos į naują būstą, imdavo drebėti iš baimės. Mokslininkai pastebėjo, kad išmoktos asociacijos jauniklių ir suaugusių pelų galvose išlikdavo nevienodai ilgai, – pirmosios jau po paros apie ją pamiršdavo, antrosios atsiminė visą eksperimento laiką. Tačiau jeigu suaugusios pelės po nukrėtimo elektra pabėgiodavo rate, tai yra, pradėdavo neurogenezę, – jos tapdavo tokios pat užmaršios, kaip ir jaunikliai. Analogiškai veikė prozakas – antidepresantas, irgi stimuliuojantis neurogenezę. Ir atvirkščiai, tyrėjams sutrikdžius jauniklių neurogenezę (vaistais arba genetinėmis manipuliacijomis), paaiškėjo, kad kad jiems formuodavosi stabilesni, ilgalaikiai atsiminimai.
Į pelių smegenų ląstelių DNR įdiegęs specialų dažantį baltymą, „nušviečiantį“ jose atsiradusius naujus neuronus, Franklandas išvydo, kad jos ne pakeičia jau esančius neuronus, o veikiau įsitaiso egzistuojančioje struktūroje. Tad, vaikystės atsiminimai ne galima sakyti, ne ištrinami, o restruktūrizuojasi taip, kad juos pasiekti darosi sudėtingiau – štai todėl atgaivinti juos darosi sunkiau. „Manom, tai kartu ir prieinamumo ir semantikos klausimas, – svarsto Franklandas. – Jeigu atsiminimų neįmanoma pasiekti, jie iš esmės žūva“.
Tyrimai rodo, kad žmonės iš ankstyvos vaikystės gali atsiminti ką nors, pateikus užuominą – tam tikru laiku išvilioti prisiminimą, susijusį su kokiu nors žodžiu, objektu (pavyzdžiui, namais) ar vieta. Tačiau vargu ar galima tikėtis, kad šie epizodai liks neiškraipyti – negana to, iš dalies juos, tikėtina, sugalvojame patys. Tai patvirtina daug kognityvinės psichologės, žmogaus atminties ir netikrų atsiminimų ekspertės Elizabeth Loftus. Pavyzdžiui, ji aprašo savo eksperimentą, kuriame 14 metų amžiaus berniukui Chrisui pasiūlė prisiminti smulkmenas keturių įvykių, nutikusių, kai jis buvo mažas. Vienas iš jų (kaip jis pasiklydo prekybos centre, kur jį rado pagyvenęs džentelmenas ir grąžino šeimai) buvo visiškai išgalvotas, tačiau tai nesukliudė Chrisui „prisiminti“ daugybę šio įvykio smulkmenų – kaip jis verkė, koks šaunus buvo jį išgelbėjęs pensininkas, kaip mama jį apkabino. Berniukas buvo įsitikinęs, kad atsimena šį epizodą geriau, nei kitus įvykius, nutikusiu iš tikrųjų. Be to,atlikus analogišką eksperimentą su savanorių grupe, ketvirtadalis jų irgi „atsiminė“ išgalvotą įvykį prekybos centre, kuriame patys dalyvavo.
Mokslas iki šiol vaikystės amnezijos fenomeno galutinai paaiškinti negali, o ir daugelis psichologų tvirtina, kad pats terminas pasenęs. Geriausi dabartiniai aiškinimai vis viena yra veikiau hipotezės, nei patvirtinti faktai. Mokslininkai šia sritimi domisi vis labiau ir gali būti, artimiausioje ateityje rasis naujų paaiškinimų, kodėl taip blogai pamename vaikystę (o gal ir būdų šiuos paslėptus prisiminimus „iškrapštyti “ iš smegenų). Ir visgi svarbu suprasti, kad nors vaikas pirmuosius savo metus kažin ar atsimins, jie paveiks jo asmenybės ir elgesio formavimąsi – paradoksalu, bet tai, ką pamirštame apie praeitį, veikia mūsų ateitį.
I. Solomonova
World Press skilties redaktorė
republic.ru