Tėvas savo sūnui apie šio laiško egzistavimą pasakė 1946 metais, iš karto po karo, bet sūnus, kuriam tuo metu buvo 11 metų, nenorėjo jo skaityti. Jis vengė į jį net pažiūrėti.

„Aš bijojau to laiško“, – teigė sūnus, kuris tuo metu buvo žinomas kaip Misa Grunvaldas, o dabar – Frankas Grunwaldas.

F. Grunwaldas, išgyvenęs nacių koncentracijos stovyklą, dabar yra į pensiją išėjęs pramonės dizaineris, gyvenantis Indianopolio šiaurės rytuose, prie Geisto rezervuaro. Šiuo metu jam yra 85-eri. „Mane domino tas laiškas, – pasakojo jis. – Tačiau tuo pat metu aš jo bijojau, manau, kad dėl jo liūdnumo“.

Šį laišką F. Grunwaldo motina parašė jo tėvui 1944 metų liepos 11 dieną, likus kelioms minutėms iki to momento, kai ji su neįgaliu vyresniuoju F. Grunwaldo broliu bei šimtais kitų žydų įžengė į Aušvico dujų kamerą, rašo usatoday.com.

Laiškas su dešimčia sakinių, užrašytų pieštuku ant pigaus popieriaus, dabar yra saugomas viename Vašingtono muziejuje.

Vilma Grunwald parašė šį raštelį, sulenkė popierių perpus ir jo išorėje užrašė: „Daktarui Grunwaldui, F Lager“. Jos vyras ir Franko tėtis Kurtas Grunwaldas taip pat buvo Aušvico koncentracijos stovyklos kalinys. Jis buvo kalinamas vienoje iš darbo stovyklų. Buvusio gydytojo užduotis buvo gydyti kalinių sužalojimus, kad jie galėtų grįžti prie darbo. „F Lager“ buvo barakai, kuriuose jis buvo laikomas.

Ji įdavė šį laišką vienam vokiečių sargybiniui, ir, stebuklas, sargybinis asmeniškai perdavė jį jos vyrui, savo sūnui vėliau pasakojo Kurtas Grunwaldas. Koks nacių koncentracijos stovyklos sargybinis galėjo taip pasielgti?

„Mano motina gerai jautė žmones, – sakė Frankas Grunwaldas. – Ji turėjo pajusti, kad tas sargybinis turi kažkiek užuojautos. Jis buvo vyresnio amžiaus: 50 ar 60 metų“.

Aušvicas buvo išlaisvintas po 17 mėnesių. Praėjus kažkiek laiko, kai Kurtas Grunwaldas vėl susitiko su išgyvenusiu savo sūnumi, jis pasakė: „Turiu tau raštelį nuo tavo motinos“.

„Nenorėjau jo matyti, buvau pernelyg prislėgtas“, – teigė Frankas.

1951 metais išgyvenę Grunwaldai persikėlė gyventi į Niujorką. Tėvas pradėjo dirbti gydytoju Forest Hilse. Sūnus įstojo į Pratto institutą ir pradėjo studijuoti pramoninį dizainą. Vėliau Sirakūzuose jis įsidarbino įmonėje „General Electric“ ir vedė žmoną Barbarą. Pora susilaukė dviejų vaikų.

Kurtas Grunwaldas mirė 1967 metais, būdamas 67-erių. Po tėvo mirties peržiūrėdamas jo daiktus, Frankas aptiko šį laišką. „Jis jį laikė rašomojo stalo stalčiuje, savo miegamajame, – teigė Frankas. –Popierius jau buvo pageltęs. Pamačiau jį ir iš karto supratau, kas tai yra. Atpažinau savo motinos rašyseną“.

Grunwaldai buvo kilę iš Čekoslovakijos, Vilma rašė savo gimtąja kalba. Frankas perskaitė laišką. Jį pribloškė laiško tonas.

„Jame nebuvo nė žodelio, kuris būtų liudijęs pyktį, neapykantą ar panieką naciams, – sakė jis. – Laiške buvo kalbama tik apie mano tėvą ir mane, mūsų ateitį“.

Jis parsinešė šį raštelį namo ir pasidėjo į stalčių. Du dešimtmečius jis niekam jo nerodė, netgi žmonai Barbarai. Kas kelis mėnesius Frankas jį išsitraukdavo ir paslapčiomis dar kartą perskaitydavo.

10-ajame dešimtmetyje jis parodė šį laišką savo šeimai, o prieš ketverius metus perdavė Jungtinių Valstijų Holokausto memorialiniam muziejui Vašingtone.

„Pagalvojau: „Kodėl jo neatidavus muziejui, kad ir kiti galėtų pamatyti?, – teigė jis. – Aš visą laiką būgštaudavau: „Kai manęs nebebus, kas prisimins mano motiną?“. Dabar žinau, kad ši baimė yra pašalinta“.

Muziejų, kuris šiemet mini savo 25-ąsias veiklos metines, jau yra aplankę daugiau kaip 40 mln. žmonių.

Per daugelį metų šiam muziejui buvo paaukota tūkstančiai asmeninių artefaktų. Tačiau Vilmos Grunwald laiškas eksponuojamas atskirai.

„Niekada nenoriu sakyti, kad tai yra vienintelis kada nors sukurtas toks dokumentas, – teigė muziejaus vyriausioji įsigytų eksponatų kuratorė Judith Cohen. – Tačiau, kiek žinome, kol kas būtent taip ir yra – bent jau mes matėme tik vieną tokį. Aušvicas, paskutiniai momentai prieš nunuodijimą. Koncentracijos stovyklose buvo beveik neįmanoma parašyti laišką, kuris galėjo išlikti“.

Popieriaus, kurį naudojo Vilma Grunwald, kokybė buvo itin prasta – jis buvo pagamintas daugiausia iš medienos masės, sakė muziejaus vyriausioji konservuotoja Jane E. Klinger. Kad laiškas būtų išsaugotas, kas šešis mėnesius jis išimamas iš muziejaus ekspozicijos ir pakeičiamas viena faksimile.

Kai nebūna ekspozicijoje, originalas saugomas „nesulankstytas, tarp nejudančių, archyvinių medžiagų“, pažymėjo J. K. Klinger. Jį galima liesti tik pirštinėmis apmautomis rankomis.

Iš pažiūros tai tėra seno popieriaus skiautė. Tačiau galios jai suteikia Vilmos Grunwald žodžiai. Kaip objektas jis taip pat yra labai svarbus, sakė J. Cohen, nes „tai yra patikimas dokumentas. Neįtikėtina, bet yra žmonių, kurie vis dar neigia Holokaustą. Yra žmonių, kurie abejoja, ar Aušvicas egzistavo“.

„Kai pamatai fizinį laišką, nebegali to neigti. Kai pamatai tikrą, apčiuopiamą laišką, sakai sau: „Tai įrodymas, tai realybė, štai kas jai nutiko ir štai kaip ji reagavo“.

Vilmos Grunwald laiškas, rašytas vyrui 1944 metų liepos 11 dieną:

„Mano vieninteli, brangiausias, mes atskirti laukiame tamsos. Svarstėme galimybę pasislėpti, bet nusprendėme to nedaryti, nes tai būtų beprasmiška. Garsieji sunkvežimiai jau čia ir mes laukiame, kol tai prasidės. Esu visiškai rami. Mano vieninteli ir brangiausias, nekaltink savęs dėl to, kas įvyko, tai buvo mūsų lemtis. Darėme tai, ką galėjome. Lik sveikas ir atmink mano žodžius, kad laikas užgydys žaizdas – jei ne visiškai, tai bent iš dalies. Rūpinkis mažuoju auksiniu berniuku ir pernelyg nesugadink jo savo meile. Abu likite sveiki, mano brangiausieji. Galvosiu apie tave ir Misą. Tebūna jūsų gyvenimas pasakiškas, mes jau turime lipti į sunkvežimius.

Į amžinybę, Vilma“.

Komentarai ()