Dabar, kai po Antrojo pasaulinio karo prabėgo jau daugiau nei septyni dešimtmečiai, paprasta žvelgti į praeitį ir baksnoti pirštu į blogus ar nepasiteisinusius karo vadų sprendimus, nes žinome abiejų kovojusių pusių veiksmus.

Tada buvo remiamasi tik žvalgybos duomenimis ir spėjimais, kaip kita pusė reaguos į vieną ar kitą lemtingą sprendimą, dėl to nepamatuota rizika ar, atvirkščiai, perdėtas atsargumas vienoje ar kitoje situacijoje dabar sulaukia mūsų verdikto: „Tai buvo klaida“.

Warhistoryonline.com siūlo sugrįžti į Antrojo pasaulinio karo veiksmų teatrą Europoje ir prisiminti, kokias didžiausias klaidas padarė Sąjungininkai.

1. Nesiryžimas pulti Vokietijos, kai ši pradėjo invaziją į Lenkiją

Pirma iš didžiausių klaidų buvo padaryta jau pačioje pradžioje, kai 1939 metų rugsėjo 1-ąją nacistinė Vokietija užpuolė Lenkiją. Nei Didžioji Britanija, nei Prancūzija nesiėmė rimtų veiksmų padėti lenkams. Tai leido vokiečiams sutelkti visą dėmesį bei pajėgas Lenkijos fronte ir per kelias savaites sutriuškinti šios šalies kariuomenę.

Kol didžioji Vokietijos kariuomenės dalis dalyvavo Lenkijos kampanijoje, gerokai mažesnės pajėgos saugojo Siegfriedo liniją, fortifikuotą gynybinių įtvirtinimų sistemą Prancūzijos pasienyje.

Kitoje sienos pusėje, Maginot linijos įtvirtinimuose, į juos žvelgė Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos kariai. Per aštuonis mėnesius trukusį pozicinį laukimą, vėliau gavusį Keistojo karo pavadinimą, būta tik smulkių susidūrimų ant žemės ir ore. Tiesa rugsėjį, pirmosiomis karo dienomis, prancūzai peržengė sieną ir be didesnio pasipriešinimo užėmė porą dešimčių kaimų Saro krašte, tačiau netrukus atsitaukė į pradines pozicijas ir aktyvių veiksmų nebesiėmė.

Niurnbergo Tribunolo metu Vermachto Vyriausiosios karinės vadovybės operatyvinio štabo viršininkas Alfredas Jodlis pripažino: „Mes tik dėl to nežlugome jau 1939-aisiais, kad Lenkijos kampanijos metu apie 110 Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos divizijų Vakaruose nieko nesiėmė prieš 23 Vokietijos divizijas.“

Generolas Siegfriedas Westhpalis taip pat pareiškė, kad jei prancūzai būtų atakavę 1939-ųjų rugsėjį, Vokietijos kariuomenė „būtų atsilaikiusi tik savaitę ar dvi“.

2. Nesugebėjimas numatyti vokiečių žaibo smūgio per Ardėnus

Antrojo pasaulinio karo išvakarėse Prancūzija kiek įmanydama stiprino savo Maginot liniją. Ši fortifikacijų linija baigėsi ties Prancūzijos siena su Belgija, Ardėnų kalnų masyvo papėdėje. Prancūzai nesiryžo linijos pratęsti iki pajūrio, nenorėdami įžeisti belgų. Vietoje to su neutralitetą deklaravusiomis Belgija ir Olandija buvo pasirašyta sutartis, kad Vokietijos invazijos atveju šioms šalims į pagalbą bus pasiųstos bendros prancūzų ir britų pajėgos.

Kai vokiečių invazija 1940 m. gegužę prasidėjo, didelės Sąjungininkų pajėgos per Belgiją, aplenkdamos Ardėnus iš vakarų, pajudėjo Olandijos link. Sulaukę tinkamo momento vokiečiai pradėjo antrąją puolimo fazę – jų tankai staigiu maršu perskrodė Ardėnus, Somos slėnį ir pasiekė Lamanšo sąsiaurį, atkirsdami belgams ir olandams į pagalbą skubėjusius britų ir prancūzų dalinius.

Kai Sąjungininkų pajėgos nepaprastai mobilios ir organizuotos vokiečių karinės operacijos metu buvo prispaustos prie jūros, Didžiosios Britanijos vyriausybė nusprendė per Diunkerko uostą evakuoti Britanijos ekspedicines pajėgas ir kelias apsuptyje atsidūrusias Prancūzijos divizijas.

Kai evakuacija baigėsi, vokiečiai užėmė visus Lamanšo sąsiaurio pakrantėje esančius Prancūzijos uostus ir galėjo sutelkti dėmesį į likusią Prancūzijos teritoriją. Mažiau nei po mėnesio, birželio 22-ąją, Prancūzija kapituliavo.

3. JAV delsimas organizuoti laivų konvojus

Aktyviai įsitraukusi į Antrąjį pasaulinį karą JAV nusprendė, kad nebūtina organizuoti savo krovininių laivų karinės palydos greta Amerikos rytinės pakrantės. Laivyno admirolas Ernestas Kingas net ignoravo sąjungininkų britų raginimus kuo greičiau to imtis.

Liūdnų rezultatų ilgai laukti neteko. Jau 1942 metų sausį prasidėjo tai, ką vokiečių povandeninių laivų įgulos pavadino „amerikiečių medžioklės sezonu“. Vokietijos povandenininkai be didelės rizikos skandino beveik neginamus amerikiečių krovininius ir prekybinius laivus iki pat rugpjūčio, kai amerikiečiai pagaliau atsikvošėjo ir pradėjo organizuoti laivų konvojus.

Per tą laikotarpį vokiečių povandeniniai laivai nuskandino net 609 laivus, kurių bendra talpa – 3,1 mln. tonų. Kartu su laivais žuvo tūkstančiai civilinio laivyno jūrininkų. Vokiečių nuostoliai siekė tik 22 povandeninius laivus.

Per „amerikiečių medžioklės sezoną“, trukusį kiek ilgiau nei pusmetį, vokiečių povandeniniai laivai nuskandino maždaug ketvirtadalį visų per Antrąjį pasaulinį karą jų nuskandintų laivų.

4. Visiškai beprasmis Djepo reidas.

1942 metais vokiečių okupantai buvo nepajudinamai įsitvirtinę Prancūzijoje, iki išsilaipinimo Normandijoje dar buvo likę beveik dveji metai, tačiau Didžiosios Britanijos vyriausybė nusprendė surengti ataką žemyninėje Europoje ir taip pakelti savo piliečių moralę.

Britai taip pat jautė nuolatinį Sovietų Sąjungos spaudimą atidaryti antrąjį frontą, tad jie nusprendė pademonstruoti sovietams savo pasiryžimą tai padaryti. Taikiniu buvo pasirinktas Djepas – nedidelis Prancūzijos uostamiestis Lamanšo sąsiaurio pakrantėje.

Rugpjūčio 19-osios 5 val. ryto 6 tūkst. Sąjungininkų karių, daugiausia kanadiečių kartu su britais ir JAV kariuomenės reindžeriais, pradėjo išsilaipinimą. Kanadiečius lydėjo 1-oji Kanados tankų brigada, iš jūros ir oro rėmė Britanijos karališkasis laivynas ir karališkosios oro pajėgos.

Atakos tikslas buvo užimti Djepą ir išlaikyti jį savo rankose tiek laiko, kiek reikės surinkti žvalgybiniams duomenims, įvertinti vokiečių reakciją ir sunaikinti uosto ir gynybinius įtvirtinimus.

Tačiau vos desantas išsilaipino pakrantėje, jį pasitiko ir sukaustė nuožmi vokiečių gynybinė ugnis. 10.50 val. paplūdimyje liko tik nežymūs Sąjungininkų pajėgų likučiai. 60 proc. išsilaipinusiųjų buvo nukauta, sužeista arba paimta į nelaisvę. Likusiems pavyko evakuotis.

Britai per reidą neteko 138 karo lėktuvų, tuo metu vokiečiai – tik 48. Karališkasis laivynas neteko minininko ir 33 desantinių laivų.

Nė vienas iš numatytų reido tikslų nebuvo pasiektas. Vietoje to, nesėkminga operacija visam pasauliui pademontravo, kad britai dar nėra pajėgūs kaip lygiaverčiai priešininkai susigrumti su vokiečiais jų kontroliuojamoje teritorijoje Europoje.

5. F.D.Roosevelto reikalavimas, kad Vokietijos kapituliacija būtų „besąlyginė“

Didžiosios Britanijos, Jungtinių Valstijų ir Laisvosios Prancūzijos lyderiai 1943-iųjų sausio 14–24 dienomis susitiko Kasablankoje, Prancūzijos Maroke. Josifo Stalino šiame susitikime nebuvo – sovietų diktatorius tuo metu buvo užsiėmęs epiniu Stalingrado mūšiu. Kasablakos konferencijos tikslas buvo apibrėžti bendrus karo su Vokietija tikslus.

JAV prezidentas Franklinas D.Rooseveltas primygtinai reikalavo, kad Vokietija būtų verčiama besąlygiškai kapituliuoti. Tai reiškė, kad su Vokietija ir jos sąjungininkais jokios taikos sąlygos nebūtų aptarinėjamos. Ašies valstybės tiesiog turėtų pasiduoti ir atsiduoti Sąjungininkų malonei.

Britanijos premjeras Winstonas Churchillis ir J.Stalinas nepritarė šiai idėjai. Jie manė, kad vokiečiams suvokus, jog jie neturi kito pasirinkimo, tik toliau kautis, karas truks ilgiau. Panašu, kad taip ir įvyko.

Nacistinėje Vokietijoje buvo karo vadų, kurie norėjo nuversti Adolfą Hitlerį ir baigti karą. Tačiau kodėl jie turėjo rizikuoti savo gyvybėmis organizuodami perversmą, jeigu po to su jais vis tiek niekas nebūtų derėjęsis dėl paliaubų? Vis dėlto F.D.Roosevelto nuostatai buvo pritarta.

Dabar diskutuojama, kad jei su Vokietija būtų pradėtos taikos derybos, centrinė Europa galėjo išvengti dešimtmečius trukusios sovietų kontrolės.

6. Nesugebėjimas išnaudoti iniciatyvos Ancijaus operacijoje

Desantinė Ancijaus operacija Italijoje prasidėjo 1944 m. sausio 22-ąją, kai beveik 40 tūkst. Sąjungininkų karių buvo išlaipinti pakrantėje vos už 51 km į pietus nuo Romos. Jiems vadovavo JAV generolas majoras Johnas P.Lucasas.

Operacijos tikslas buvo sukurti placdarmą piečiau esančios stiprios vokiečių gynybinės linijos užnugaryje ir iš jo žygiuoti į Romą. Operacijos sėkmė turėjo priklausyti nuo netikėtumo faktoriaus ir greitų veiksmų. Priešingu atveju priešas suspėtų įsitvirtinti Ancijų supančiuose kalnuose ir Sąjungininkai atsidurtų spąstuose.

J.P.Lucasas ir jo kariai iš tiesų sugebėjo vokiečius bei jiems lojalias italų pajėgas užklupti netikėtai, kelias į Romą buvo atviras, tačiau J.P.Lucasas buvo įsitikinęs, kad jo daliniai nėra pasirengę žygiui iš karto, tad jis ėmė delsti.

Vokiečių feldmaršalas Albertas Kesselringas pasinaudojo galimybe bei J.P.Lucaso neryžtingumu ir suformavo gynybinį žiedą aplink išsilaipinusius Sąjungininkų karius, o po to ėmė juos negailestingai naikinti stipria artilerijos ugnimi, kuri tęsėsi kelias savaites.

J.P.Lucasą pakeitė generolas majoras Lucianas Truscottas, kuriam galiausiai gegužę pavyko ties Ancijumi pralaužti priešo pozicijas. Nors jis turėjo galimybę toliau pulti besigynusius vokiečius ir atkirsti vadinamosios Gustavo gynybinės linijos, pusę metų stabdžiusios Sąjungininkų pajėgų žygį į šiaurę, gynėjus nuo pagrindinių vokiečių pajėgų, L.Truscottui buvo duotas įsakymas žygiuoti į šiaurės vakarus ir užimti Romą. Italijos sostinė buvo užimta 1944 metų birželio 4-ąją, tačiau tai leido Gustavo linijos gynėjams saugiai atsitraukti šiauriau Romos ir susijungti su pagrindinėmis A.Kesselringo pajėgomis, čia rengusioms naują gynybinę liniją.

Italijos kampanija būtų galėjusi būti gerokai trumpesnė ir pareikalavusi mažiau aukų, jeigu J.P.Lucasas būtų užėmęs Romą tuo metu, kai dar galėjo tai padaryti, o L.Truscottui būtų leista apsupti Gustavo linijos gynėjus. Per Ancijaus operaciją, kuri turėjo būti žaibiška ir efektinga, tačiau iš karto užstrigo dėl karinės vadovybės neryžtingumo ir užtruko kelis mėnesius, žuvo 43 tūkst. Sąjungininkų karių.

7. Pernelyg ambicinga operacija „Market Garden“ ir priešo neįvertinimas

1944 metų birželį Sąjungininkai išsilaipino Normandijoje. Per kelis mėnesius buvo išlaisvinta Prancūzija, tačiau dar laukė žygis į pačią Vokietiją.

Feldmaršalas Bernardas Montgomery norėjo į Vokietiją veržtis per Olandijos teritoriją. Taip būtų išvengta kaktomušos su fortifikuota Siegfriedo linija, buvusia Prancūzijos pasienyje. Žygiu per Olandiją jis taip pat planavo smogti Rūro sričiai – svarbiam pramoniniam ir kariniam Vokietijos regionui.

Plane buvo numatyta, kad britų, amerikiečių, lenkų kariai ir olandų pogrindinio pasipriešinimo kovotojai pirmiausia turi užimti svarbius tiltus per Maso ir Valo upes bei Reino žemupį. Pagrindinį darbą turėtų atlikti oro desantininkai.

Kampanija prasidėjo gerai – rugsėjo 17 d. buvo užimti tiltai Arnheme ir Gravėje. Tačiau netrukus sausumos puolimas ėmė strigti, kai vokiečiai susprogdino tiltą per Wilhelminos kanalą Sone. Sąjungininkų pajėgų tiekimo linijos tapo pernelyg ištęstos ir silpnos, o svarbaus tilto per Valą Neimegene nepavyko užimti iki rugsėjo 20-osios.

Dar viena nesėkmė laukė Arnheme, kur 1-oji britų oro desanto divizija neįvertino gynėjų pajėgumo, susidūrė su galinga vokiečių kontrataka ir patyrė didžiulių nuostolių. Divizijos likučiai buvo evakuoti per Reiną rugsėjo 25-ąją.

Žvelgiant į visą operacijos „Market Garden“ eigą galima konstatuoti, kad Sąjungininkai bendrai nuvertino vokiečių karinius pajėgumus Olandijoje. Jie optimistiškai tikėjosi, kad dėl šios operacijos Antrąjį pasaulinį karą bus galima užbaigti dar iki 1944 metų Kalėdų, tačiau jiems tik kitų metų kovą pagaliau pavyko persikelti per Reiną.

Komentarai (8)