Tai buvo žymiausias iki šiol oro mūšis ir jis galėjo pakeisti pasaulio istoriją: 8 priežastys, kodėl Vokietija jį pralaimėjo (0)
Ligi šiol žymiausias mūšis ore – tai vadinamasis „mūšis dėl Britanijos“. 1940 birželį ir liepą nacistinė Vokietija jau vykdė pavienius antskrydžius virš Britanijos salų, bet rugpjūčio 8 prasidėjo tikras pragaras, kurio tikslas buvo nustekenti Didžiąją Britaniją ir taip palengvinti numatytą vokiečių invaziją.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Vis dėlto visa vokiečių kampanija baigėsi nesėkme – britai ir jų sąjungininkai atsilaikė. Kaip ir kodėl jiems tai pavyko?
1. Sąjungininkų pilotai – iš visos Europos
Konflikto pradžioje Britanijos Karališkosioms pajėgoms (angl. Royal Air Force, RAF) labai trūko paruoštų pilotų. Kažkiek skraidytojų pavyko pritraukti iš kitų Britanijos aviacinių dalinių, bet galiausiai užbaigė jungtinės sąjungininkų pajėgos iš visos Europos ir už jos ribų.
Karo pilotai bėgo iš Rytų Europos šalių, kurias užgrobė nacistai – iš pabėgusių Lenkijos ir Čekijos pilotų buvo sudarytos net eskadrilės. Kurios kartu su britų pajėgomis galiausiai ir išlaikė išbandymus danguje.
2. Sąjungininkai turėjo geresnius lėktuvus
Technologiniai abiejų kariaujančių pusių sprendimai suteikė privalumą sąjungininkams.
Vienas populiariausių vokiečių lėktuvų buvo „Messerschmitt Bf 110“, kuris buvo tiek lėtesnis ir mažiau manevringas už sąjungininkų lėktuvus, kad net gavo pravardę „Goringo kvailystė“. „Messerschmitt Bf 1o9E“ buvo jau geresnis, o skrydžio aukščiu aplenkė net ir legendinius bitų „Spitfire“.
Bet tai buvo „Spitfire“, kuri viską lėmė. Jie buvo manevringesni už bet ką, kuo tik skraidė vokiečiai, ir dar kiekvienas buvo ginkluotas aštuoniais kulkosvaidžiais. Bendras rezultatas – danguje jie konkurentų neturėjo.
3. Vokiečiams trūko strateginio susitelkimo
Kampanijos pradžioje bendra Luftwafės strategija buvo ugnies nukreipimas į Britanijos infrastruktūrą – oro uostų, gamyklų, uostų – atakos, ir tai keldavo RAF į orą.
Bet vis dėlto, net ir pasirinkus kryptį, Vokietija šokinėjo nuo taikinio prie taikinio, dėl ko atakų efektyvumas buvo mažesnis, nei galėjo.
4. Britanija turėjo geriausius radarus
Nuo Šetlando salų iki Lands Endo tolimuose pietvakariuose driekėsi Britanijos radarų grandinė, ir britų radarai tuo metu buvo geriausi pasaulyje. Sumuojant tai su RAF bazėmis kovos zonoje, visa tai leisdavo anksti pastebėti priešininką ir pakelti į orą lėktuvus. To rezultate nė vienas britų lėktuvas nebuvo subombarduotas Žemėje – priešingai nei vylėsi Adolfas Hitleris. Kartais sąjungininkai užčiupdavo vokiečius ore net nepasiruošusius.
5. Britanija kovojo “namų aikštelėje“
Per Pirmąjį pasaulinį karą padangėse dominavo vokiečiai – jie turėjo ir tuomet tobuliausią aviacijos technologiją, ir puikius pilotus. Bet Antrajame Pasauliniame kare iniciatyvą perėmė sąjungininkai.
Kova virš namų britams ir jų sąjungininkams lėmė mažesnį lėktuvų nusidėvėjimą, mažesnį degalų suvartojimą.
Be to, atskristi iš karo bazių Vokietijoje jau savaime buvo šioks toks darbas, o kur dar laukiantis mūšis. Tuo tarpu britai ir lenkų bei čekų eskadrilės gynė taikinius, kurie jiems buvo arti namų. Jie įsijungdavo į mūšį pilnais bakais, pilotai būdavo nepavargę nuo skrydžio. Sąjungininkai turėjo mažiau lėktuvų, bet jie daugiau laiko praleisdavo kovoje, o ne skrendant į reikiamą tašką.
6. Pilotai nelaisvėje
Net ir sunaikinus sąjungininkų lėktuvą, jei tik pilotas išgyvendavo, jis nusileisdavo savo šalies zonoje ar jūroje netoli šalies – jis nepatekdavo į nelaisvę. Pilotus buvo galima surasti, išgelbėti, esant reikalui – pagydyti, ir taip, įgavusius dar daugiau vertingos patirties, sugrąžinti į tarnybą. Tuo tarpu vokiečių pilotai, po lėktuvo sunaikinimo parašiutu nusileidę ant žemės, tapdavo karo belaisviais. Taip karo sąlygos dar labiau sekino Vokietijos karinę mašiną.
7. Kerštas aptemdė akis
Rugpjūčio 24 d. vienas nacių bombonešis netyčia nukrypo nuo kurso ir subombardavo civilių apgyvendintą namą. Reaguodamas į tai D.Britanijos premjeras Winstonas Churchillis įsakė pradėti Berlyno bombardavimą. Iš 81 pasiųsto bombonešio tik 29 pasiekė Vokietijos sostinę, ir tiesą sakant, padarė netiek jau ir daug žalos. Bet pasirodo, tiek ir užteko.
Ataka išprovokavo Hitlerį, kuris buvo pažadėjęs vokiečiams, kad toks dalykas niekada nenutiks. Tad vietoj susitelkimo į RAF naikinimą, fiureris nukreipė Luftwafę į Britanijos miestus. Nuo rugsėjo 7 d. ant Londono ir kitų D.Britanijos miestų buvo numesta šimtai tonų bombų.
Bet nuo RAF atitraukta ugnis leido Karališkosioms oro pajėgoms atsigauti – ir netrukus sąjungininkų aviacija ėmė numušinėtų vokiečių bombonešius greičiau, nei fabrikai spėjo juos gaminti.
8. Naktiniai antskrydžiai
Skrydžiai prieš Britanijos miestus tęsėsi visą rugsėjį. Bet spalio pradžioje, augant Vokietijos karo aukų skaičiui, Luftwafė persijungė į naktinį antpuolių režimą. Tai sumažino netektis, bet ir atakų efektyvumą.
Spalio pabaigoje Mūšis dėl Britanijos buvo praktiškai baigtas. Bombardavimai dar tęsėsi, bet jau niekada nebuvo tokie stiprūs, kaip iki tol. Britanija buvo išgelbėta.
Parengta pagal „War History Online“.
