Pasitikėti mokslu šiais laikais lyg ir normalu: žmonių gyvenimo trukmė dėl to yra ilgesnė nei bet kada anksčiau, o mokslu grįstos technologijos apskritai pasiekė tokias aukštumas, kad ir mokslinė fantastika nebeatrodo fantastiška. Bet kas būna, kai moksliniai duomenys trukdo uždirbti?

Atsakymas nenustebins nieko: mokslas kartais būna ignoruojamas. Netgi tokiose įstaigose, kurios, atrodytų, turėtų būti tikrų tikriausios mokslo tvirtovės, kurios apsistato aukščiausiomis mokslinių faktų sienomis ir besiartinančius šarlatanus sušaudo iš recenzuojamų tyrimų pabūklų.

Puikus to pavyzdys – Lietuvos sveikatos mokslų universitetas. Jo auditorijose studentams aiškinama, kokia svarbi yra įrodymais grįsta medicina, kaip ji leidžia tobulinti pacientų gydymo būdus, ilginti gyvenimus ir gerinti gyvenimo kokybę, mokslininkai publikuoja savo tyrimus prestižiniuose pasauliniuose mokslo žurnaluose. Bet, nepaisant to, ant Farmacijos fakulteto pastato puikuojasi užrašas: „Homeopatinių preparatų gamyba“. Štai taip. Ne kokiame nors šarlatanų apgyvendintame skersgatvyje, o universiteto patalpose.

Žinoma, universitetas gali atsikirsti: tai neprieštarauja Farmacijos įstatymui. Iš tiesų, atsiverčiame šį dokumentą ir homeopatinio preparato apibrėžimą randame tarp generinių ir imuninių preparatų apibrėžimų. Taip tarsi bandant parodyti, jog šie preparatai savo svarba ir poveikiu gali būti palyginami su esančiais šalia.

Truputėlis istorijos

Homeopatija kaip medicinos kryptis atsirado dar XVIII a., pabaigoje kuomet vokietis medikas Samuelis Hahnemannas, nepatenkintas anų laikų medicinos gebėjimu grąžinti žmonėms sveikatą, pradėjo ieškoti naujų gydymo būdų.

Pusiau istoriniais, pusiau magiškais būdais sugalvojus teoriją, kad „panašus gydo panašų“ (lot. Similia similibus curantur), buvo imtasi bandymų karščiavimą gydyti priemonėmis, kurios pačios sukelia karščiavimą, maliariją – priemonėmis, kurios pačios sukelia drebulį.

Tiesa, laikantis dar vienos išgalvotos prielaidos: tam, kad medžiaga veiktų priešingai, nei jos sukeliamas simptomas, ją reikia smarkiai „sustiprinti“ (potencijuoti) tą darant skiedimo būdu. Grubiai tariant, iš pradinės medžiagos ekstrakto įlašini lašą į kibirą vandens, stipriai supurtai ir gauni stipresnį vaistą, iš šio kibiro paimi dar vieną lašą, ir supurtai jį kitame kibire su vandeniu bei gauni dar stipresnį vaistą.

Procedūrą kartoji šimtą kartų ir gauni neįtikėtino stiprumo vaistą. Nelabai kreipiant dėmesio į logiką, kad kiekvieno skiedimo metu pradinės medžiagos koncentracija smarkiai mažėja, kol galų gale jos tiesiog nebelieka nė ženklo. O kad tokius gaminius būtų patogiau vartoti, sukurta ir „kieta“ homeopatinių preparatų forma: smarkiai praskiesto tirpalo užlašinama ant cukraus žirnelių.

Pavyzdys – cukraus žirneliai, pažymėti „Oscilococcinum“ prekės ženklu. Pacientui skirtoje informacijoje nurodoma, kad jis gaminamas iš laukinių ančių kepenų ir širdies ekstrakto. Skiedimas – 200K (arba 200C) – reiškia, kad 1 ml pradinio ekstrakto buvo praskiesta 99 ml vandens, supurtyta, iš jo paimtas 1 ml praskiesti tirpalo, sulašinta į 99 ml vandens, taip procedūrą kartojant 200 kartų. Galutinis rezultatas – tirpalas, kurio santykis su pradiniu ančių kepenų ir širdies ekstraktu yra 1:10⁴⁰⁰, kuriuo vėliau suvilgomi cukraus žirneliai.

Tai yra sunkiai suvokiamo dydžio skaičius, tačiau paprastai būtų galima pasakyti taip: jeigu viso pasaulio žmonės kiekvieną dieną suvartotų po 3 pakuotes „Oscilococcinum“, tai žaliavų iš vienos anties kepenų ir širdies užtektų visai šio preparato paklausai užtikrinti. Nuo žmonių atsiradimo iki paskutinės žvaigždės Visatoje užgesimo. Ir dar galima būtų tokiu pačiu kiekiu pavaišinti visas įmanomas nežemiškas civilizacijas, net jei tokių civilizacijų būtų tūkstančiai, milijonai ar milijardai.

Skiedimo ir laukiamo poveikio stiprumo sąsaja elementariai logikai gal ir prieštarauja, bet gydymo rezultatai XVIII a. buvo tiesiog fantastiški: homeopatija iš tiesų buvo smarkiai efektyvesnis gydymo būdas už viską, ką anais laikais siūlė medicina. Nes ji siūlė arba agresyvų gydymą gyvsidabrio druskomis arba ne mažiau agresyvų kraujo nuleidimą.

Tam tikra prasme galima sakyti, kad iki S.Hahnemanno metodų išpopuliarėjimo medikai pribaigdavo tuos pacientus, kurie dar turėdavo galimybių išgyventi, o homeopatija ligoniams suteikė galimybę pasveikti patiems.

Įrodymais grįsta medicina

Bet bėgo metai ir šimtmečiai, medicina ėjo į priekį, kenksmingus gydymo metodus pakeitė efektyvūs ir grįsti patikimesnėmis mokslo žiniomis, o savo šlovę XIX a. išsikovojusi homeopatija taip ir liko įvairiausių stebuklingų medžiagų (augalinės, gyvulinės ir mineralinės kilmės) skiedimo stadijoje.

Didelės apimties, kokybiškų medicininių tyrimų vykdytojai vieną po kito kepė straipsnius apie tai, kad poveikio skirtumų tarp placebo ir homeopatijos nenustatyta, bet šimtamečių S.Hahnemanno tradicijų puoselėtojai ir toliau pardavinėjo brangius tikėjimo lašus ir cukraus žirnelius.

Medicinos mokslinių tyrimų duomenų bazėje galima rasti ne tik homeopatinių vaistų poveikių tyrimų, bet ir statistinį patikimumą padidinančių tokių tyrimų apžvalgų, ir netgi apžvalgų apžvalgų, teigiančių, kad tyrimai, kuriais nustatytas teigiamas homeopatijos efektas, buvo atlikti neteisingai, su nepakankamo dydžio imtimis arba taikant įtartinus statistinius metodus. Kai kurių šaltinių teigimu, homeopatijos neveiksmingumą įrodančių mokslinių darbų yra parašyta bent 1800.

Žinoma, toje pačioje duomenų bazėje galima rasti ir tyrimų, kuriuose aiškinama, kaip „Oscilococcinum“ mažina sergamumą viršutinių kvėpavimo takų infekcijomis. Viskas atrodytų gerai, tačiau vienintelis nurodomas finansinis tyrimo rėmėjas yra įmonė „Boiron“ – to paties „Oscilococcinum“ gamintoja.

Tyrimų apžvalgose būna atvejų, kuomet nustatoma, kad mažos apimties ir neaiškios kokybės tyrimai dažnokai patvirtina homeopatinių preparatų efektyvumą, tačiau didesnės apimties ir aukštesnės kokybės tyrimai visi kaip vienas šį efektyvumą neigia.

Taigi, nors ir atsiranda mokslininkų, kurie teigia, kad homeopatija yra veiksminga, bendras mokslinių duomenų kiekis akivaizdžiai yra ne jų naudai, o mokslininkų bendruomenės išvada aiški: homeopatija yra pseudomokslas, nesiūlantis už placebą efektyvesnio gydymo.

Valstybinis požiūris

Homeopatiniai gydymo metodai LR Sveikatos apsaugos ministerijoje vertinami kaip visiškai pagrįsta ir veiksminga sveikatos apsaugos sistemos dalis. Tiesa, tai nėra nacionalinė iniciatyva: homeopatijos apibrėžimo nacionaliniuose įstatymuose reikalauja Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2001/83/EB dėl Bendrijos kodekso, reglamentuojančio žmonėms skirtus vaistus.

„Homeopatinius vaistinius preparatus reglamentuojantis Farmacijos įstatymas ir įgyvendinamieji teisės aktai yra visiškai suderinti su ES teise laikantis visų nustatytų reikalavimų. Šiuo metu Lietuvos Respublikos vaistinių preparatų registre registruota apie 114 homeopatinių vaistinių preparatų. Jais prekiauja vaistinės. Be to, homeopatiniai vaistiniai preparatai gal būti gaminami vaistinėse kaip ekstemporalūs (gaminami vietoje – red. past.) vaistiniai preparatai pagal gydytojų nurodymą“, – 15min rašė SAM Farmacinės veiklos skyriaus vedėja Gražina Bobelienė.

„Lietuvoje homeopatija įtraukta į licencijuojamų ambulatorinių asmens sveikatos priežiūros paslaugų sąrašą, įteisinta gydytojo homeopato specialybė, organizuojami homeopatijos kursai, veikia homeopatų asociacijos. Todėl homeopatija yra teisėta medicinos sritis, kuri turi savo vietą ir atlieka savo vaidmenį medicinoje“, – pridūrė ministerijos specialistė.

Ministerijos atstovams antrina ir Lietuvos sveikatos mokslų universiteto atstovai. Jie tikina, kad mokslo įstaiga, ugdanti farmacijos ir medicinos specialistus taikant įrodymais grįstos medicinos principus, nenusižengia įstatymams pasiūlydama ir šiek tiek Kašpirovskio lygio magijos.

„Vaistinės, gamindamos ir parduodamos homeopatinius ir kitus vaistus gyventojams pagal gydytojų individualius paskyrimus, vykdo savo pareigą, nustatytą ir kontroliuojamą licencijuojant vaistinių veiklą. Universiteto vaistinė pagal Farmacijos įstatymo nuostatas šia prasme nėra išimtis“, – praktiką gynė LSMU Universiteto vaistinės direktorius Rimantas Pečiūra.

LSMU Farmacijos fakulteto dekanė prof. Ramunė Morkūnienė pabrėžė, jog Lietuvos vaistinėse, taip pat ir LSMU vaistinėje, yra tik registruoti homeopatiniai vaistiniai preparatai. Taip pat vaistinėse pagal gydytojų receptus individualiems pacientams gali būti gaminami ekstemporalūs homeopatiniai vaistiniai preparatai.

„LSMU vaistinės tikslas yra teikti farmacinę paslaugą, gaminti ir parduoti vaistinius preparatus pagal gydytojo receptą. LSMU tikslas – ne skatinti ar pritarti gydymui homeopatiniais vaistais, o ugdyti sveiką visuomenę, skatinti sveiką gyvenimo būdą“, – sako dekanė.

LSMU atstovai visiškai nesutiko su teiginiu, kad homeopatinių preparatų prekyba ir gamyba universiteto patalpose gali klaidinti visuomenę bei studentus ir šiam su mokslu sunkiai suderinamam gydymo būdui suteikti tam tikrą patikimumo, legitimumo aurą, klaidinti ir specialistus, ir pacientus bei tokiu būdu bloginti gydymo rezultatus, mat dėl tikėjimo homeopatija žmonės gali ignoruoti įprastinius įrodymais grįstus gydymo būdus.

Valstybinės vaistų kontrolės tarnyba (VVKT) pateikė informaciją, kad Lietuvoje šiuo metu registruota 110 homeopatinių preparatų. 2017 m. buvo parduota arti milijono (965 182) šių produktų pakuočių.

Palyginimui, bendras Lietuvos vaistinėse parduotų nereceptinių vaistų pakuočių kiekis tais pačiais metais buvo 28 642 799. VVKT nepateikė skaičių apie tai, kokią pinigų sumą žmonės išleido homeopatiniams gaminiams, tačiau peržvelgus vaistų kainyną aiškėja, kad jos svyruoja apie 4–6 eurus. Tad galima numanyti, jog kalbama apie brangiam cukrui ir vandeniui Lietuvoje kasmet iššvaistomus maždaug 5 mln. eurų.

Vaistų registravimo ypatumai

Visi vaistai, kuriais galima prekiauti Lietuvos vaistinėse, privalo būti registruoti: registravimo procedūra turėtų užtikrinti preparatų saugumą ir efektyvumą. Homeopatiniai vaistai mūsų šalyje gali būti registruojami pagal supaprastintą, specialią ir įprastą (kai pateikiama pilna registracijos byla) registracijos procedūras.

„Pagal Supaprastintą homeopatinių vaistinių preparatų registravimo procedūrą registruojami tik per burną ar išoriškai vartojami homeopatiniai preparatai, jiems nenustatomos specifinės terapinės indikacijos, jų praskiedimas turi būti itin didelis, kad būtų užtikrintas saugumas. Praktiškai jų registracija grindžiama bibliografiniais duomenimis“, – 15min aiškino G.Bobelienė.

„Pagal Specialią homeopatinių vaistinių preparatų registravimo procedūrą registruojami vaistiniai preparatai, skirti tik lengviems ir savaime praeinantiems sutrikimams gydyti ir jeigu jie jau yra teisėtai vartojami Europos šalyse pagal konkrečias indikacijas ir vartojimo patirties pakanka veiksmingumui ir saugumui įrodyti“, – nurodė Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos atstovė spaudai Aistė Tautvydienė.

Kitaip tariant, nesvarbu, veikia, neveikia, nuo galvos skausmo ar nuo hemorojaus – svarbu, kad pacientai nenusinuodytų ir nepamirštų susimokėti.

Pasaulinė praktika

Europos Komisijos direktyvos ES valstybėms didelės pasirinkimo laisvės nepalieka: visose jose homeopatiniai vaistai yra reglamentuoti farmacijos įstatymuose. Tiesa, jų statusas gali nežymiai skirtis – kai kuriose valstybėse šie gaminiai gali būti priskiriami receptinių (Lietuvoje toks vienintelis – „Traumeel S“ injekcinis tirpalas) ir netgi kompensuojamų vaistų (Prancūzijoje, Liuksemburge) kategorijoms.

Taigi, nors, viena vertus, galima būtų nusistebėti ir piktintis šarlatanizmo gynimu Lietuvos įstatymuose ir universitetuose, kita vertus, padėtis Lietuvoje galbūt yra netgi geresnė nei daugelyje pasaulio (įskaitant nemenką dalį Europos Sąjungos) šalių: „Traumeel S“ receptinis yra tik dėl savo injekcinės formos. Valstybinės ligonių kasos kompensavimo už homeopatinius preparatus nenumato.

Šveicarijoje aiškaus kompensacijų už homeopatiją apsisprendimo nėra: valstybinių institucijų sprendimu homeopatinių gaminių kompensavimas 2005 m. atšauktas, po 2009 m. referendumo jis grąžintas 2012 metais ir galioja iki šiol – tikėtina, ilgam (nors 2017 m. atlikto tyrimo metu net du trečdaliai tokius vaistus skyrusių gydytojų prisipažino, kad jų tikslas – pacientui sukelti ne tiesioginį fiziologinį, o placebo efektą).

Kita vertus XXI a. kai kuriose valstybėse iš tiesų pastebimas aiškus supratimas, kad homeopatija nėra efektyvi ir stengiamasi kažkiek slopinti jos vartojimą. Štai Vokietijoje – homeopatijos gimtinėje – tikėjimo lašai ir žirneliai iš kompensuojamų vaistinių preparatų sąrašo pašalinti 2004 metais.

Visai neseniai ir Jungtinės Karalystės Aukščiausiasis Teismas pritarė šios šalies Nacionalinės sveikatos paslaugos praėjusių metų lapkritį priimtam sprendimui nebekompensuoti homeopatinių preparatų ir visiems šalyje praktikuojantiems medikams išleisti gaires, pagal kurias jie neturėtų išrašinėti receptų homeopatiniams vaistams.

Pažangiausia valstybė pasaulyje šiuo atveju tikriausiai yra Australija – šios šalies Sveikatos apsaugos departamento užsakyto tyrimo ataskaitoje aiškiai nurodoma:

• Pardavinėjant homeopatinius preparatus bendrosiose vaistinėse kyla nepriimtinų grėsmių;
• Nėra jokių sveikatos būklių, kurių gydymo efektyvumas homeopatiniais preparatais būtų patvirtintas patikimais moksliniais tyrimais;
• Homeopatija neturėtų būti taikoma gydyti lėtinėms, rimtoms ar rimtomis tapti galinčioms būklėms;
• Žmonės, pasirenkantys homeopatinę terapiją, gali rizikuoti savo sveikata, nes vėliau kreipsis dėl moksliškai pagrįsto gydymo.

Vienintelis šioje ataskaitoje homeopatiją užtariantis sakinys – kad tai yra tiesioginės žalos nedarantys produktai, kurie tam tikromis aplinkybėmis gali atlikti placebo vaidmenį. Tačiau iškart nurodoma, kad toks pateisinimas nėra pakankamas, kad homeopatiniai preparatai ir toliau būtų pardavinėjami bendrosiose vaistinėse.

Australijos vyriausybė, planuojanti su sveikatos apsauga susijusių įstatymų permainas, nurodė, jog į ataskaitoje pateiktą informaciją atsižvelgta ir ateityje ketinama pertvarkyti vaistines taip, kad visi alternatyviosios medicinos preparatai bus atskirti į specializuotą, aiškiai pažymėtą vaistinės zoną, o vaistininkai bus įpareigoti informuoti pacientus apie šių gaminių paskirtį ir mokslinius efektyvumo įrodymus.

Dvigubi standartai

Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro vadovas, biochemikas dr. Gintaras Valinčius apgailestavo dėl pasaulinės situacijos ir kaip vieną pagrindinių priežasčių, dėl kurių homeopatija vis dar vertinama kaip medicinos dalis, nors mokslininkai vienbalsiai ir neabejodami ją priskiria pseudomokslui, įvardina dvigubų standartų taikymą.

„Bet kokio vaisto patekimas į rinką su nurodomomis indikacijomis, kokiu tikslu tas vaistas yra naudotinas – įmanomas tik po tam tikrų klinikinių tyrimų. Ir ne šiaip sau klinikinių tyrimų – tai yra plati sąvoka, kuria galima manipuliuoti. Tie klinikiniai tyrimai turi atitikti labai aukštus standartus. Baziniai reikalavimai tokiems tyrimams yra aiškūs – tam tikro dydžio pacientų kohortos, tam tikro lygio profesionalai, tam tikro lygio gydymo įstaigos. Bet homeopatiniai vaistai – ir manau, kad čia didžiausias nuopelnas yra suinteresuotų gamintojų – turi išskirtinį specialiai jiems sukurtą statusą“, – pasakojo G.Valinčius.

„Gali būti, kad kažkoks žuvies kaulas, įmestas į vandens kibirą, iš tikrųjų pasižymi kažkokiomis gydomosiomis savybėmis. Bet tada tokiems homeopatiniams preparatams taikykime tuos pačius klinikinių tyrimų standartus, kokie yra taikomi rekombinantiniams baltymams, vaistams, gaminamiems moderniomis biotechnologinėmis priemonėmis, tiksliosios sintetinės chemijos produktams. Nes tie vaistai turi įveikti ypač griežtą efektyvumo ir saugumo patikrinimą.

Ir labai sunku įsivaizduoti, kad klinikinių tyrimų standartus nustatanti JAV Maisto ir vaistų administracija tokiems preparatams uždėtų savo laiminantį antspaudą nepraėjus tokių standartus atitinkančių patikrinimų. Tuo tarpu homeopatiniams preparatams – nesvarbu, ar jie ką nors gydo, ar negydo – yra sukuriamos išskirtinės sąlygos, jie net neatliekant tokių griežtų ir brangiai kainuojančių klinikinių tyrimų gali įgyti teisę užimti išskirtinę lentynėlę vaistinėje. O toliau jau rinkodaros reikalas – kiek sugebėsi įteigti visuomenei, kad štai toks cukrus gydo tokią ligą“, – homeopatinių vaistų registravimo principais piktinosi biochemikas.

Mokslo darbus apie homeopatiją peržvelgęs dr. G.Valinčius padarė paprastą išvadą: „Mokslinius tyrimus aprašančiuose straipsniuose privalo būti aprašomi tyrimo metodai ir imtys. Kuo prastesnio dizaino ir mažesnės apimties homeopatinių vaistų tyrimas, tuo daugiau šansų, kad jame bus pažymėtas koks nors naudingas efektas. Jei tik griežtesnės sąlygos ir didesnės kohortos, atsakymas būna paprastas: statistiškai reikšmingo poveikio, lyginant su placebo efektu, nėra.“

ES reikalavimams nenusižengianti alternatyva

„Lietuva, kaip ir visos kitos valstybės narės, į nacionalinę teisę turi perkelti visas nuostatas, susijusias su homeopatiniais vaistiniais preparatais, įskaitant homeopatinio vaistinio preparato sąvoką, supaprastintą homeopatinių vaistinių preparatų registracijos procedūrą, ir leisti juos tiekti rinkai. Teisė rengti pasiūlymus dėl direktyvų keitimo priskirta Europos Komisijai“, – 15min rašė SAM atstovė spaudai Aistė Žilinaitė.

Bet Dr. G.Valinčius paminėjo ir alternatyvą, leidžiančią aiškiai informuoti pacientus apie tai, kam jie ketina išleisti savo pinigus. Ir šią alternatyvą veikiausiai galima būtų taikyti nenusižengiant ES direktyvoms, paliekant homeopatinius preparatus vaistinių lentynose: labai aiškiai, ne informaciniame lapelyje, o ant pakuotės, sužymėti homeopatinių preparatų pakuotes taip, kad būtų akivaizdu, jog tai nėra vaistas, su kuriuo atlikti visaverčiai klinikiniai tyrimai.

„Turėtų būti aiškus, didelis užrašas: „Šio preparato indikacijos nėra patvirtintos klinikiniais tyrimais“. Didelėmis raidėmis, kaip kad dabar ant cigarečių pakelių žymimas jų kenksmingumas. Jeigu žmogus užsimanė tos prekės pamatęs reklamą tarp krepšinio rungtynių kėlinių – tegu renkasi, bet informuotai“, – siūlė mokslininkas.