Kaip pasaulis 2018 m. bandė išspręsti svarbiausią planetos problemą: nuo netikėto Rusijos požiūrio pasikeitimo iki visiškai radikalaus „Žaliojo naujojo kurso“ ir perspėjimų apie apokaliptinius scenarijus (4)
Iki 2030 metų planeta privalo sumažinti anglies dvideginio emisijas 45%, tačiau bendros pastangos atsimuša į naftos eksportuotojų ir D. Trumpo interesus
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Kalbėdamas Katovicuose vykusiame vadovų susitikime apie tarptautinės klimato sferos politikos prioritetus, JTO generalinis sekretorius António Guterres penkis kartus iš eilės ištarė žodį „ambicijos“. Būtent jų nepakanka viso pasaulio valstybėms, kad būtų bent pabandyta užkirsti kelią katastrofiškoms klimato kaitos pasekmėms per artimiausius 80 metų. Deja, pats susitikimas – pagrindinis metų ekologijos forumas – parodė, kad kovos už planetos ateitį ambicijos ir toliau, tarkime taip, nekunkuliuoja.
Blogos naujienos
Spalį tarpvyriausybinė 200 tyrėjų JTO grupė, paskelbė ataskaitą apie 2015 metais pasirašyto Paryžiaus susitarimo rezultatus. Tada pasaulio bendruomenė susitarė neleisti vidutinei planetos temperatūrai iki amžiaus pabaigos pakilti daugiau nei 2 °C, o pageidautina – išlaikyti 1,5 °C ribose. Ekspertų naujienos prastos – netgi temperatūrai pakilus 2 laipsniais, pasaulio vandenyno lygis pakils 10 centimetrų, gyventojų, kuriems trūks gėlo vandens, padaugės 50 %, paspartės amžinojo įšalo tirpsmas, dar labiau sustiprės metano išmetimas į atmosferą.
Nuo šių procesų labiausiai nukentės mažiausiai išsivysčiusių Azijos ir Afrikos šalių gyventojai, kas sukels maždaug 500 milijonų žmonių klimatinę migraciją. Dar viena bloga naujiena – dabartinės nacionalinės kovos su klimato kaita strategijos reiškia lemtingą klimato šilimą 3 °C iki XXI amžiaus pabaigos.
Mažiau mėsos, mažiau angliavandenilių
Siekiant išlaikyti rodiklį 1,5 laipsnio lygyje, iki 2030 metų anglies dvideginio emisijas reikia sumažinti 45 %, o iki 2050-ųjų pasiekti nulinį lygį. Pranešime iškeliama radikalios energijos sektoriaus transformacijos būtinybė: anglies naudojimą būtina visiškai nutraukti iki 2050 metų, o nuo 70 iki 85 % visos gaminamos energijos gauti iš atsinaujinančių šaltinių.
Kitos svarbios priemonės: miškų atkūrimas, tuo pačiu mažinant ganyklų plotus (žemės ūkio daliai tenka 24 % ŠES dujų emisijų), grįžimas prie miestų planavimo, mažinančio energijos naudojimą strategijos, transporto sektoriaus reformos, plačių visuomenės sluoksnių gyvenimo įpročių keitimas (tarp viso kito ir mėsos vartojimo mažinimas). Tačiau visgi svarbiausiu tebelieka punktas, numatantis radikalų iškastino kuro atsisakymą – ir pagrindinių jo eksportuotojų jis, akivaizdu, nedžiugina.
Rusijos vaidmuo
Vadovų susitikime keturių šalių grupė – JAV, Saudo Arabija, Kuveitas ir prie jų prisišliejusi Rusija – atsisakė „išreikšti pritarimą“ pranešimui, kaip tai padarė likusios susitikimo dalyvės, visų pirma, salose įsikūrusios valstybės ir ES narės. Vietoje to, jos pakeitė formuluotę ir pranešimą „priėmė domėn“, kas, kaip rašo Guardian, naftą eksportuotojančioms šalims leis lengviau ignoruoti pranešimo išvadas.
Komentuodamas Rusijos sprendimą prisijungti prie skeptiškai nusiteikusių šalių grupės, Vokietijos laikraštis Der Spiegel pažymi, kad šalis pakeitė strategiją, kurios laikėsi tokiuose klimato susitikimuose: jei anksčiau RF delegacija dažniausiai tylėdavo, tai dabar pasirengusi stabdyti derybų procesą. RF prezidento patarėjas klimato kaitos klausimais R. Eldergijevas pabrėžė, kad, remiantis Paryžiaus susitarimu, RF iki 2030 metų sumažins atmosferos emisijas iki 70–75 %, lyginant su 1990 metų lygiu ir kad iš pradžių reikia „realizuoti prisiimtus įsipareigojimus, o jau paskui kalbėti apie didesnes ambicijas“.
Rusijos atveju emisijų sumažinimas pasiekiamas ne valstybės politika, o deindustrializacijos inercija ir tuo, kad dalį emisijų sugeria miškai. Negana to, remiantis kai kuriais duomenimis, emisijos artimiausiais metais tik augs. Tarp šalių su didžiausiomis emisijomis RF yra vienintelė, kuri Paryžiaus susitarimą pasirašė, bet dar neratifikavo – šis klausimas bus nagrinėjamas kitais metais.
Amerikietiška alternatyva ir prancūziška nesėkmė
Kaip rašo Guardian, Katovicuose įvykęs vadovų susitikimas parodė, kad daugiašalis dialogas apie klimato kaitą dar gyvas, tačiau jį tebestabdo angliavandenilių pramonės interesai, o dabar dar ir izoliacionizmo tendencijos. Kaip skatinti vyriausybes įsiklausyti į mokslininkų žodžius, bus aptariama kitame susitikime 2020 metais, kuris įvyks veikiausiai Didžiojoje Britanijoje.
Jei Paryžiaus protestus galima laikyti ir nerangaus Macrono vyriausybės bandymo laikytis Paryžiaus susitarimo kaštais, tai išties karšta diskusija apie klimato kaitą metų gale įsiplieskė JAV. Lapkritį 13 federalinių agentūrų publikavo naują vyriausybės pranešimą apie dabartinio emisijų lygio ilgalaikes pasekmes, prognozuodamos, kad amžiaus gale ekonomika kasmet neteks po maždaug 500 milijardų dolerių, infrastruktūros griuvimą, mirtingumo nuo karščio augimą ir virusinių susirgimų plitimą. Donaldas Trumpas pareiškė netikintis savo vyriausybės pranešimu ir kad dabar šalis „švaresnė, nei bet kada anksčiau“.
Atsakydama į trumpišką skepticizmą, jauniausia Kongreso narė, 29 metų Alexandria Ocasio Cortez pristatė „Žalią naująjį kursą“ – ekonomikos visiško dekarbonizavimo iki 2030 metų projektą, kuriame numatomos trilijoninės investicijos į „žaliąjį“ viešąjį sektorių, taip sukuriant naujas darbo vietas. Ambicingų tikslų ir su aliuzija* į Frankliną Ruzveltą planas jau sukėlė pasipriešininmą netgi pačioje Demokratų partijoje: atskiro „naujojo kurso“ komiteto sukūrimą Kongresas užblokavo, nors aktyvistiškas partijos sparnas, kuriam atstovauja Bernie Sandersas ir Cory Booker, už šią drąsią idėją žada kautis ir toliau.
Mokslininkamps prognozuojant apokaliptinius scenarijus, 2018-ieji sumušė atmosferinių emisijų rekordą. Brazilijoje užsitęsus politinei krizei, nauju prezidentu buvo išrinktas dešinysis populistas Jair Bolsonaro, planuojantis sustiprinti Amazonės džiunglių kirtimą žemės ūkio interesais, paskyręs URM vadovu žmogų, globalinį atšilimą laikantį kairiųjų jėgų sąmokslu. Aktyvios kovos su klimato kaita šalininkas Emmanuelis Macronas pademonstravo, kaip jos neverta vykdyti išsivysčiusiose demokratijose: savo nepavykusiais kuro mokesčiais Prancūzijos lyderis pasistengė šią užduotį užversti ant finansiškai pažeidžiamiausios visuomenės dalies ir sulaukė įspūdingo atsako.
Besibaigiantys metai tik dar stipriau pabrėžė tradicinius ekologijos klausimus: kaip paspartinti ir išlaikyti tarptautinį bendradarbiavimą ir rasti būdą disciplinuoti naftos eksportuotojus; kaip nacionaliniu lygiu vykdyti ambicingus projektus, panašius į „Žalią naująjį kursą“; ir kaip pasiekti plačių gyventojų sluoksnių palaikymo, nepaverčiant potencialiai naudingų iniciatyvų politinio elito pasipūtimo simboliu. Jei tikėsime cituotais pranešimais, atsakymų paieškoms liko suvis mažai.
*Naujasis kursas – 1933-1939 metais JAV prezidento Franklino Ruzvelto įvesta ekonominė-visuomeninė reformų programa. Šių reformų tikslas buvo Didžiosios depresijos metu spręsti iškilusias ūkines problemas, dėl kurių milijonai amerikiečių buvo be darbo, o ūkis nyko.