„Aš kiekvieną dieną būdavau priekyje ir žvelgdavau mirčiai į akis“. Nejaugi Adolfas Hitleris drąsiai stovėdavo fronto linijoje? (3)
„Aš kiekvieną dieną būdavau priekyje ir žvelgdavau mirčiai į akis“, – taip Vokietijos fiureris rašė savo autobiografinėje knygoje „Mano kova“ (vok. Mein Kampf).
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Perskaičius šį sakinį, daugelis turbūt pagalvotų, kad vienas didžiausių žmonijos piktadarių – tikrai drąsus lyderis, kuris Antrajame pasauliniame kare kartu su savo kariais nesitraukė iš Stalingrado mūšio lauko, kur nuolat zvimbė kulkos. Bet... tiesa yra visiškai kitokia. Nors kelis kartus jis buvo apsilankęs netoli fronto linijų, jis niekada ten nepraleisdavo daug laiko. Šioje citatoje A. Hitleris kalba apie savo Pirmojo pasaulinio karo patirtį – tuo tarpu per Antrąjį jis buvo šiek tiek atsargesnis.
Fiurerio medalių už karo nuopelnus gausa rodo, kad vis dėlto jis galėdavo pasielgti ir drąsiai. Tačiau nuotraukose jo niekada nepamatysime vilkinčio daugiau nei 3 medalius: jis visada sekdavosi auksinį NSDAP (Vokietijos nacionalsocialistinė darbininkų partija) ženklą ir pirmosios klasės Geležinį kryžių, o kartais jį buvo galima pamatyti ir dėvint juodą pasižymėjimo ženklą, suteikiamą už sužeidimus. Toks A. Hitlerio elgesys labai skyrėsi nuo jo įpėdinio Hermanno Goringo, kuris užsisegdavo visus turimus medalius – ir dėl to buvo panašus į Kalėdų eglutę.
Nors per Pirmąjį pasaulinį karą A. Hitleris buvo fronto linijose, kai kurių istorikų ir amžininkų nuomonės išskiria: vieni sako, kad jis buvo tikras herojus, o kiti – kad jis vos keletą kartų matė tikrą veiksmą kare. Pat fiureris savo patirtis knygoje apibūdina taip: „Iš viso būrio likome dviese, bet galiausiai krito ir jis. Tai buvo tik pradžia, ir visą šį siaubą man teko patirti metų metus“.
Po 1914 m. lapkričio 9 d. gaisro Gheluvelte, Flandrijoje, A. Hitleris buvo perkeltas į 16-ąjį rezervinį pėstininkų pulką ir jame tarnavo kaip pasiuntinys. Būtent čia būsimasis fiureris praleido likusias karo dienas fronto linijose.
Ar fronto linijose jis buvo ir per Antrąjį pasaulinį karą?
Geriausias būdas atsakyti į šį klausimą yra prisimini visus kartus, kai A. Hitleris iš tiesų buvo fronte. Žinoma, pirmiausia turime apibrėžti kas, šiuo atveju, yra frontas. Ar tai buvimas pačiame kovos įkarštyje, ar paprasčiausias buvimas netolimoje kaimynystėje? Nes pastaruoju atveju fiureris fronte buvo tikrai daugiau nei kartą.
Kai A. Hitlerio valdoma nacistinė Vokietija 1939 m. puolė Lenkiją, jis sekė paskui savo karius Führersonderzug – arba kitaip, „specialiame A. Hitlerio traukinyje“. Pirmiausia jie atkeliavo į Opolę – miestą netoli Lenkijos sienos – o vėliau pasiekė Sopotą – miestą netoli Dancigo.
Vakarų fronto liniją diktatorius aplankė tik vieną kartą per Sitzkriego arba Keistąjį karą, kuris vyko nuo 1939 m. rugsėjo iki 1940 m. balandžio. Tuo metu kai čia lankėsi A. Hitleris nebuvo jokios realios kovos – tačiau ji labai greitai galėjo įsižiebti.
Invazija į Pranzūciją
1940 m. gegužės 10 d. šarvuotas traukinys, pakrikštytas „Amerika“ – kuris buvo skirtas priedangai – atvyko į karinę būstinę Felsenneste arba dar kitaip vadinamąjį Uolų lizdą netoli Munstereifelio. Tą dieną švietė saulė ir A. Hitleris vėliau padovanojo auksinį chronometrą meteorologui, kuris tokį orą tiksliai išpranašavo. Tą pačią dieną 118 vokiečių divizijų puolė Liuksemburgą, Olandiją, Belgiją ir Prancūziją.
Po daugiau nei šešių mėnesių po to, kai vokiečiai užpuolė Prancūziją, 1940 m. birželio 21 d. popietę, A. Hitleris atvyko į Kompjenė miestą Prancūzijos šiaurės rytuose. Diktatorius norėjo sudalyvauti Prancūzijos prijungime pats ir įsakė, kad ceremonija vyktų vietoje, kurioje 1918 m. lapkritį vokiečiai pralaimėjo prieš prancūzus.
Įėjęs į proskyną miške, kurią prancūzai pavertė andainykštės pergalės memorialu, fiureris išvydo akmenį, ant kurio buvo užrašyta: „Čia, 1918 m. lapkričio 11 d. Vokietijos imperija buvo sustabdyta, ją nugalėjo laisvi žmonės, kuriuos ji norėjo pavergti“. Šį akmenį A. Hitleris iš karto įsakė pašalinti.
Ceremonijos metu skaitomoje sutartyje buvo kalbama apie Vokietijos patirtą pažeminimą po Pirmojo pasalinio karo ir visų laikų didžiausią gėdą, kuri jie buvo pradėję naikinti. Trečią dienos po to fiureris iškeliavo apžiūrėti Paryžių ir ten nesulaukė jokio pasipriešinimo – karas prieš Prancūziją buvo laimėtas.
A. Hitlerio asmeninis fotografas Heinrichas Hoffmannsas vėliau prisiminė fiurerio apsilankymą Invalidų rūmuose: „Jis tyliai ir pagarbiai stovėjo priešais Napoleono sarkofagą, tikriausiai brėžė paraleles tarp savęs ir vyro, kuris dominavo Europoje“.
Operacija Barbarossa
Rytų frontą A. Hitleris pirmą kartą aplankė 1941 m. rugpjūtį, kartu su Italijos lyderiu Benito Mussoliniu. Jie kartu skrido į Brest-Litovską Baltarusijoje aplankyti savo karių, o antroji kelionė buvo į Umanę Ukrainoje, kur du lyderiai aplankė Italijos karius.
Dar kartą Rytų fronte A. Hitleris apsilankė 1941 m. gruodžio 2 d., kai nukeliavo į pietų armijos grupės būstinę Mariupolyje, Ukrainoje. Čia jis susitiko su lauko maršalu Gerdu vom Rundsedtu ir personalo vadovu Erichu von Mansteinu bei kitais vadovais. Šio vizito priežastis – logistinės ir karinės problemos.
Daugelis istorikų ir amžininkų teigia, kad būtent Mariupolyje A. Hitleris suvokė, kad karas pralaimėtas.
Po susitikimo su generolais fiureris planavo grįžti į savo būstinę Kentšyne, bet dėl blogo oro skrydis turėjo būti atidėtas. Naktį jis praleido sugriautoje Pltavos pilyje. Čia jis tapo atskirtas nuo likusio pasaulio ir ėmė bijoti to, kas dedasi jam už nugaros.
A. Hitlerio tarnas vėliau sakė, kad fiurerį kankino panika dėl izoliacijos ir bloga nuojauta dėl to, kad apsistoja toje pat vietoje, kurioje prieš 250 metų buvo nugalėtas Švedijos karo genijus karalius Karolis XII. Negana to, jis prisiminė ir Napoleoną, kuris kentėjo nuo rusų rankos – ir ėmė manyti, ar tik jam nebus lygiai taip pat.
Paskutinis apsilankymas Rytų Fronte
Svarbu paminėti ir tris paskutinius A. Hitlerio apsilankymus Rytų fronte – nes čia jis beveik stojo akis į akį su sovietais. 1943 m. vasarį, kovą ir rugsėjį fiureris lankėsi pietinės armijos grupės būstinėje Zaporožėje, Ukrainoje. Tuo metu buvo imtasi didelių atsargumo priemonių, A. Hitleriui buvo paskirti sargybiniai ir uždėta neperšaunama liemenė.
Įdomu tai, kad didžiausiame pavojuje fiureris buvo 1943 m. vasarį – nors rugsėjo mėnesį čia padėtis buvo daug karštesnė ir miestas prie Dniepro krito vos po kelių savaičių nuo jo apsilankymo.
Geriausiai A. Hitlerio padėtį čia apibūdino jo piloto žodžiai:
„Man buvo pranešta, kad rusų tankai prasiveržė pro Dnieprą ir keliauja link jų. Į žvalgybą buvo išsiųsti lėktuvai, kurie pranešė, kad rusų tankai yra vos kelios valandos nuo ten, kur apsistojęs fiureris. Galiausiai tankai pasirodė, jų buvo 22, bet mes kartu su A. Hitleriu sugebėjome išskristi. Vėliau sužinojome, kad, mūsų nuostabai, rusų tankai nepuolė, tik užėmė pozicijas kolūkyje – nes jiems baigėsi kuras“.
Paskutiniai apsilankymai fronte
Žiūrint iš nacių perspektyvos, paskutinė A. Hitlerio kelionė į frontą, kur kariavo vokiečiai ir Sąjungininkai, įvyko 1945 m. kovą Frankfrute. Tada jis nuvyko apžiūrėti kariuomenės, o vėliau dalyvavo konferencijoje su generolu Theodoru Busse.
Paskutinis fiurerio pasirodymas viešumoje buvo karo medalių įteikimo ceremonija Reciho Kanceliarijos sode 1945 m. kovo 20 d.
Tačiau kitų nuomone, paskutinis kartas, kai A. Hitleris buvo fronto linijose, nutiko prieš 56 jo gimtadienį. Berlyno puolimas jau buvo prasidėjęs, ir po kelių dienų A. Hitleris bei jo žmona Eva Braun nusižudė fiurerio bunkeryje 1945 m. balandžio 30 d.
Apibendrinant visą šią istoriją – taip, A. Hitleris tikrai nuvykdavo į frontą, tačiau dažniausiai ten teikdavo medalius ar sudalyvaudavo įvairiuose susitikimuose su generolais. Jis nė karto neaplankė karių ligoninėse ir nepaguodė po miestų bombardavimų kenčiančių vokiečių.
