Baltijos jūra turi didelių problemų ir kaip į tai reaguoja ją supančios valstybės (1)
Baltijos jūra yra žinoma kaip viena labiausiai užterštų pasaulyje. Valstybės, turinčios priėjimą prie jos, 2007 m. pasirašė Baltijos jūros veiksmų planą, kurio tikslas – iki 2021 m. pasiekti ir išlaikyti gerą šios jūros aplinkos būklę. Terminui nepasibaigus, jau aišku, jog susitarimas nepavyko.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Pasaulio gamtos fondas (WWF) praėjusiais metais paskelbė, kad Baltijos jūrą supančios šalys nevykdo savo pažadų.
Planas buvo skirtas spręsti keturioms pagrindinėms Baltijos jūros problemoms: eutrofikacijai, taršai pavojingosiomis cheminėmis medžiagomis, biologinės įvairovės nykimui, laivybos ir kitos veiklos poveikio Baltijos jūrai mažinimui.
Helsinkio konvencijos susitarimą buvo pasirašiusios devynios šalys, tarp kurių – aštuonios ES narės ir Rusija. Tarp ES valstybių buvo Danija, Estija, Suomija, Vokietija, Latvija, Lietuva, Lenkija ir Švedija. Susitarimą buvo pasirašiusi ir Europos Komisija.
Valstybės kaltina viena kitą
Lietuvos gamtos fondo vadovas Edmundas Greimas teigia, jog įgyvendinti Helsinkio konvencijos plano tikrai nepavyks. Jis pamena, kad pradėjus galioti konvencijai šalys sugebėdavo žengti kelis žingsnius, ir viskas tuo pasibaigdavo.
„Kai reikdavo imtis praktinių veiksmų ir įgyvendinimų, prasidėdavo strigimas, nes į reikalą įsiveldavo interesų grupės, verslas ir politikai. Šalys buvo pradėjusios kaltinti viena kitą, kuri teršia daugiau, kuri mažiau, o prasčiausiai tarp šalių pasirodžiusi Rusija visuomet rasdavo krūvą argumentų dėl savo laivyno. Konvencija yra per minkštas mechanizmas, lyg draugų susitikimas ir jokios baudos šalims negresia“, – teigė E. Greimas.
Kaip vieną iš pagrindinių Lietuvos problemų siekiant įvykdyti Baltijos veiksmų planą E. Greimas mato eutrofikaciją. Tai ekosistemos kitimas, sukeltas cheminių maisto medžiagų, dažniausiai tirpių azoto ir fosforo junginių, pertekliaus.
„Dabar daugiau nei pusė azoto ir fosforo junginių patenka iš žemės ūkio – trąšų. Tai sukelia jūros žydėjimą, o dumbliai minta tuo azotu ir fosforu. Jų prisiveisia daugybė, jie miršta, pūva. Puvimo procesas naudoja deguonį ir atsiranda bedeguonės zonos jūroje, dėl ko miršta žuvys ir kitos gyvūnų rūšys. Baltijos jūra laikoma viena iš užterščiausių jūrų, nes tos negyvos zonos užima tokį dydį kaip Lietuva“, – pasakojo E. Greimas.
Pašnekovas pridūrė, jog įžvelgia tarpinstitucinį nesusikalbėjimą tarp Žemės ūkio ir Aplinkos ministerijų.
Žemės ūkio ir aplinkos apsaugos sektorių konfliktas
Aplinkos apsaugos agentūros Hidrografinio skyriaus vyriausiasis specialistas Svajūnas Plungė Lietuvos pasirodymą vykdant Baltijos jūros veiksmų planą įvertino prastai.
„Kalbant apie žemės ūkio įtaką šiam planui, situacija tik suprastėjo. Lyginant su kitomis konvenciją pasirašiusiomis šalimis, prastesnius už Lietuvos taršos rodiklius turėjo tik Latvija ir Rusija. Visgi nemažai buvo pasiekta atnaujinant nuotekų ir pramonės įrenginius“, – teigė S. Plungė.
Jis tvirtina, jog tai didelės problemos, tačiau visuomenė kol kas nelabai suvokia jų mąsto ir poveikio. Kalbėdamas su ūkininkais, jis dažnai susilaukia neigiamos reakcijos, nes jie į aplinkosaugos reikalavimus žiūri kaip į papildomą naštą.
„Aplinkosaugos institucijų bendradarbiavimas su žemės ūkio institucijomis šiuo klausimu yra menkas. Neturime bendros duomenų bazės, kad galėtumėme vykdyti monitoringą, kiek žemdirbiai naudoja cheminių trąšų, ir dėl to negalime teikti užtikrintų rekomendacijų“, – kalbėjo S. Plungė.
Jis viliasi, kad dabartinis susipriešinimas tarp aplinkosaugos ir žemės ūkio sektorių neužsitęs ir, tinkamai šviečiant visas puses, pavyks pasiekti gerus rezultatus.
Helsinkio komisijos sekretoriatas jau ruošiasi įvertinti, kurios plano veiklos pavyko. Planuojama, jog šalys susirinks iš naujo, peržiūrės rodiklius ir susitars dėl naujo plano.