Žemę nuolat talžo „akmenukai“, bet gali būti, kad būtent jie čia atnešė gyvybę  ()

Turbūt daugeliui teko matyti vienos bendrovės reklaminį vaizdo klipą, kuriame du dinozaurai stebi į Žemę atskrendantį dangaus kūną ir jį pavadina „tik akmenuku“. Šie kosminiai „akmenukai“ mūsų planetą bombarduoja nuolatos, greičiausiai būtent jiems turime padėkoti ir už gyvybės dovaną.


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Apie smūgius byloja krateriai

Mūsų planetos istorija gana sudėtinga – į ją daugybę kartų trenkėsi ir ją purtė kiti dangaus kūnai. Kartais susidūrimai buvo tokie galingi, kad grėsmė kildavo visai gyvybei.

Tiesa, didžiausi susidūrimai ne tik sukeldavo masinius rūšių išnykimus, bet ir leisdavo suklestėti įvairioms gyvybės formoms. Netgi mūsų Mėnulis už savo egzistavimą turėtų padėkoti tokiems susidūrimams.

Mūsų Saulės sistemoje yra daugybė asteroidų ir kometų, nesėkmingo planetų formavimosi liekanų. Kai kurios iš jų skrieja arti Žemės. Visgi dauguma Saulės sistemos asteroidų skrieja vadinamajame asteroidų žiede tarp Jupiterio ir Marso. Didžiausias asteroidas Vesta yra net 530 km skersmens.

Už Saulės sistemos ribų yra dar daugiau ledinių asteroidų. Būtent iš Saulės sistemos išorės kartais Žemės link pasileidžia skrieti kometos. Jei kurio nors iš šių dangaus kūnų trajektorija susikerta su Žemės, iškyla rimta grėsmė.

Tiesa, dauguma tokių kosmoso liekanų tiesiog sudega mūsų atmosferoje. Jei kūnas yra pakankamo dydžio, jis gali kaip meteoritas pasiekti Žemės paviršių.

Taip jau yra nutikę ne kartą, tačiau didžiausių susidūrimų modernaus žmogaus akys nematė. Apie juos mes žinome iš Žemėje paliktų randų – didžiulių kraterių. Kai kurie iš jų jau pasislėpė po naujais žemynais ar vandeniu.

2018 metais mokslininkai paskelbė, kad atrado milžinišką kraterį po Grenlandijos ledu. Hiawatha krateris yra 31 km skersmens, manoma, kad šis susidūrimas patektų tarp 25 didžiausių smūgių visoje planetos istorijoje. Be to, tai pirmasis kartas, kai tyrėjams pavyko aptikti kraterį po ledu.

Jis buvo pastebėtas skraidant virš Grenlandijos ir naudojant specialų radarą, dėl kurio galime matyti, kokie dariniai yra po ledu.

Norėdami išsiaiškinti, kokia milžiniško kraterio kilmė, mokslininkai paėmė pavyzdžius. Tai padaryti nebuvo paprasta, nes kraterį dengia klometrai tirpstančio ledo. Mokslininkai nusprendė ištirti tirpstantį ledyno vandenį, kuriame aptiko mineralų iš kraterio. Paaiškėjo, kad tokį kraterį paliko metalinis asteroidas, kurio skersmuo buvo apie 1,5 km. Teigiama, kad į Žemę jis rėžėsi 20 km per sekundę greičiu.

Dar vienas krateris (Tookoonooka) buvo aptiktas Australijoje, jo skersmuo siekia 66 kilometrus. Tiesa, abu minėti krateriai toli gražu neprilygsta didžiausiam kada nors atrastam Vredefort krateriui Pietų Afrikoje. Jo skersmuo yra didesnis nei 300 km.

Kodėl aptikti kraterius sudėtinga?

Nors palydovai yra padarę daugybę Žemės nuotraukų, pamatyti, kas slepiasi po žeme, vandeniu ar ledu, yra problematiška. Tik pastaruoju metu padaugėjo lėktuvų su specialiais radarais, kurie padeda rasti daugybę atsakymų apie mūsų planetos istoriją. Visgi neatsakytų klausimų lieka labai daug.

Pavyzdžiui, mokslininkai nežino datos, kada įvyko susidūrimas, palikęs Hiawatha kraterį. Manoma, kad tai galėjo nutikti maždaug prieš 12000 metų. Vadinasi, šis krateris byloja apie naujausią mums žinomą susidūrimą, nes kiti susidūrimai datuojami 40 milijonų metų istorijai.

Yra teigiančių, kad šis naujausias smūgis galėjo sunaikinti maždaug prieš tiek laiko išnykusius didžiuosius gyvūnus – megafauną. Be to, smūgis buvo toks stiprus, kad galimai nuo planetos paviršiaus nušlavė ir vadinamuosius Clovis (Kloviso kultūros) žmones.

Kloviso kultūra

Kloviso kultūra – viena ankstyviausių paleoindėnų kultūrų. Ji pavadinta pagal Kloviso miestą JAV, Naujojoje Meksikoje, kur 1929 m. rastas pirmasis šios kultūros radinys.

Pagrindinės šios kultūros gyvenvietės – Nakas, Lehneris, Murėj Springas (Arizona), Blekvoter Drou (Naujoji Meksika), Dentas (Koloradas), Yst Venači (Vašingtonas).  

Jie naudojo antgalius, pagamintus iš titnago, obsidiano, chalcedono, gremžtukus, rėžtukus ir rėžiklius, peilius, taip pat kaulo ir rago dirbinius (smaigus su ovalo formos skylute, cilindrinius antgalius), kartais ornamentuotus. Manoma, kad Kloviso kultūrą pakeitė Folsomo kultūra.

Nors Kloviso kultūra ilgą laiką laikyta pirmąja paleoindėnų kultūra, tačiau rasti nauji archeologiniai radiniai rodo, jog Amerika gyvenama kur kas seniau. Brazilijoje rasta 11,5 tūkst. metų senumo kaukolė, Monte Verdėje, Čilėje, buvo gyvenama prieš 12–14 tūkst. metų, Minesotoje rasti 13–15 tūkst. metų senumo akmens dirbiniai, Virdžinijoje –15–17 tūkst. m. akmens dirbiniai.

Meteoritai ir Žemės evoliucija

Meteoritai ne kartą pakeitė mūsų planetos veidą ir yra Žemės evoliucijos dalis. Manoma, kad iš karto po mūsų planetos gimtadienio (prieš 4,54 milijardo metų) į Žemės paviršių nuolatos trankėsi didžiuliai dangaus kūnai.

Asteroiduose ir kometose buvo daug užšalusio vandens, todėl, teigiama, kad būtent iš dangaus atkeliavę akmenys buvo vandens šaltiniu Žemėje. Be to, juose aptikta ir kitų organinių junginių, be kurių šiandien neįsivaizduojame gyvybės.

Nereikėtų pamiršti ir Žemės palydovo Mėnulio. „Apollo“ misijų metu pargabenti Mėnulio mėginiai parodė, kad jo sudėtis yra labai panaši į Žemės. Iškelta hipotezė, kad Mėnulis yra Žemės dalis. 

Teigiama, kad į Žemę prieš 4,5 milijardo metų trenkėsi Tėja. Po susidūrimo įvairios skeveldros pakilo į kosmosą ir vėliau suformavo mūsų planetos palydovą. Visgi ši teorija kelia ir klausimų, pavyzdžiui, kaip mūsų planeta išliko po tokio galingo smūgio.

Aišku tai, kad mažesni ir silpnesni smūgiai taip pat turėjo įtakos Žemei ir gyvybei. Vienas geriausiai žinomų susidūrimų įvyko prieš 66 milijonus metų. 180 kilometrų pločio krateris Meksikos įlankoje byloja apie 15 kilometrų skersmens dangaus kūno smūgį.

Mokslininkai pradėjo gręžtis šio kraterio link, kad galėtų sužinoti daugiau. Šiandien manoma, kad šis smūgis sunaikino 75 procentus visų rūšių, klestėjusių žemėje. Be to, jis prisidėjo ir prie dinozaurų išnykimo.

Smūgiai į kitus Saulės sistemos kūnus

Žemė yra ne vienintelė, į kurią trankosi kiti dangaus kūnai. Mėnulyje yra 2500 kilometrų skersmens krateris. Marso paviršių puošia krateris, pavadintas Utopia. Jo skersmuo – 3300 km.

Nors galimybė, kad į Žemę atsitrenks didelis dangaus kūnas, išlieka reali, o tokio susidūrimo padariniai būtų katastrofiški, iš esmės būtent dėl tokių susidūrimų gyvename nuostabioje planetoje, joje yra itin palankios sąlygos gyvybei klestėti.

Įdomu tai, kad naujai atrasti krateriai, kadaise pakreipę mūsų planetos evoliuciją viena ar kita kryptimi, šiandien suteikia daug naudingos informacijos apie planetos ir Saulės sistemos istoriją.

Asteroidai, meteorai, meteoritai ir kometos

Asteroidas yra uolinga mūsų Saulės sistemos formavimosi liekana, kuri skrieja aplink Saulę. Kometos susiformavo už mūsų Saulės sistemos ribų, dažniausiai turi daugiau ledo nei asteroidai, gali būti vizualiai atskiriamos dėl savo uodegos.

Meteoru vadinamas asteroidas, kuris, pasiekęs Žemės atmosferą, sudega. Jie dažniausiai būna gana maži ir nepasiekia mūsų planetos paviršiaus. Meteoritais vadinami tiek asteroidai, tiek kometos, kurios pasiekia mūsų planetos paviršių. Meteoritu gali būti ir nedidelis akmuo, ir didelis, kraterį suformuojantis dangaus kūnas.

Torino skalė

Mokslininkai naudojasi Torino skale, kad nustatytų galimo susidūrimo su Žeme pavojingumą. Skalė (nuo 1 iki 10) padeda įvertinti asteroidų keliamą pavojų. Gavę mažiausius įverčius asteroidai greičiausiai sudega atmosferoje arba susidūrimas su jais nekelia didesnio pavojaus. Vidutiniais skaičiais įvertinti dangaus kūnai skries arti Žemės, o smūgio metu padarytų rimtesnės žalos. Aukščiausiais balais įvertinti dangaus kūnai atsitrenktų į Žemę ir sukeltų pavojų visai žmonijai. Šiuo metu nėra žinoma nė vieno objekto, kuris būtų įvertintas ne nuliu.

Meteoritas padarė žvaigžde

Skaičiuojama, kad tikimybė, jog į žmogų atsitrenks meteoritas, yra itin menka, tačiau taip kartais nutinka. 1954 metais į amerikietę Anną Hodges trenkėsi dangaus kūnas, kai ji laiką leido savo namuose. Meteoritas moterį sunkiai sužeidė, tačiau ji išgyveno.

Netrukus ji tapo tikra žvaigžde. Interviu su ja buvo išspausdintas garsiausiuose žurnaluose, o reportažai apie jos gyvenimą rodomi televizijos laidose.

1954 metų lapkričio 30 dieną 32 metų amžiaus moteris atsigulė pailsėti savo lovoje. Netrukus dideliu greičiu atskriejęs dangaus kūnas pramušė lubose skylę, suniokojo moters radiją ir sužeidė jos koją. Po smūgio moters koja buvo stipriai sumušta, ji negalėjo paeiti.

Moteris žurnalistams pasakojo, kad iš pradžių pamanė, kad prasidėjo karas ir jos namus nuniokojo bombos skeveldra, tačiau dėl visko buvo kalta netikėta dovana iš dangaus.

Nors moteriai pavyko išgyventi tokį neįtikėtiną įvykį, jos gyvenimas nesusiklostė. Ji išsiskyrė su vyru, įtampos ir žiniasklaidos dėmesio neatlaikiusios moters fizinė ir psichinė sveikata nuolatos prastėjo.

Pasidalinkite su draugais
Aut. teisės: lrt.lt
lrt.lt
Autoriai: Tautvydas Lukaševičius
(7)
(0)
(7)

Komentarai ()