Kaip inuitai taip lengvai išgyvena ten, kur mes tiesiog gautume galą? Genetinis tyrimas rodo, jog jie iš tikro yra išskirtiniai žmonės ()
Inuitų populiacija Kanados Arktyje turi unikalų genomą, prisitaikiusį prie gyvenimo ekstremalių šalčių sąlygomis, parodė atliktas tyrimas.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Inuitai, gyvenantys Kanados Arktikoje, genetiniu požiūriu yra išskirtinė grupė, parodė naujojo tyrimo rezultatai. Ilgas, kone tūkstančius metų trunkantis gyvenimas geografinėje atskirtyje lėmė, jog Nunaviko inuitai – pirmieji Kanados Arkties vietiniai gyventojai, – turi nuo seno išsivysčiusį genomą, prisitaikiusį prie gyvenimo ekstremaliame šaltyje vartojant daug riebalų turintį maistą.
Jų artimiausi giminaičiai yra paleoeskimai, kurie gyveno Arktyje visiškoje atskirtyje daugiau nei 4000 metų, prieš išnykdami prieš 700 metų, rodo straipsnis, išspausdintas moksliniame žurnale „Proceedings of the National Academy of Sciences of the United States of America“.
Sprendžiant iš jų genomo, Nunaviko inuitų protėviai kilo iš Europos maždaug prieš 11 000 metų, atskilę nuo Grenlandijos eskimų maždaug prieš 10 500 metų.
Dr. Patrickas Dionas iš Monrealio neurologinio instituto laikraščiui „The Independent“ sakė: „Tūkstančius metų šie gyventojai migravo iš vakarų į rytus Kanadoje, ten, kur jie gyvena iki šiol, ilgainiui įvyko genetinė mutacija, o su aplinkiniais gyventojais jie nebuvo per daug linkę maišytis“.
Jis pridūrė: „Jų genomas, nebūdingas nei vienai kitai populiacijai, turi kelis variantus. Dalis iš šių variantų puikiai tinka norint adaptuotis prie gyvenimo sąlygų šiaurėje. Tačiau tai kartu reiškia, kad šiems žmonėms labiau gresia tam tikros ligos, jeigu jie laikytųsi vakarietiškos mitybos bei gyvensenos“.
Vienas iš pavyzdžių – jų polinkis į tokias ligas kaip širdies ir kraujagyslių sutrikimai ir galvos smegenų aneurizma. Aneurizma išsivysto, kai arterijos sienelė smegenyse susilpnėja ir gali plyšti, kraujui užliejant smegenis.
Iki šiol genetinis fonas šių gyventojų, kurių yra maždaug 3000, buvo mažai žinomas, nes jie gyvena toli nuo mokslinių tyrimų centrų. Mokslininkai iš McGillo universiteto „Neuro“ (Monrealio neurologinio instituto ir ligoninės) ištyrė 170 inuitų savanorių iš Nunaviko, šiaurinio Kvebeko regiono, genetines charakteristikas.
Anot Dr. P. Diono, „jau iki tol buvo žinoma, kad jie susiduria su didesne rizika, bet dabar turime genetinį paaiškinimą“. Prieš maždaug 100 metų Nunaviko gyvnetojai dar nebuvo susimaišę su asmenimis, nepriklausančiais jų grupei, jie tūkstančius metų gyveno izoliuotoje aplinkoje. Šiuo metu 10-15 proc. gyventojų turi genų, paveldėtų iš kitur.
Izoliuotoms ne Europos populiacijoms, gyvenančioms atokiose pasaulio vietovėse, dažnai menkai atstovaujama, genetiniai tyrimai beveik neatliekami, o geresnis jų genetinių charakteristikų suvokimas padėtų medicinos ekspertams suteikti jiems efektyvesnes paslaugas.
Dr. Guy Rouleau iš McGill universiteto, vyresnysis tyrimo autorius sakė: „Nunaviko inuitų atveju, mūsų rezultatai pabrėžia būtinybę teikti efektyvias neurologines paslaugas. Būsimi tyrimai bus pagrįsti gautais rezultatais, siekiant nustatyti, ar šios unikalios genetinės savybės didina aneurizmos riziką, o jeigu taip – kokių priemonių galima imtis norit sumažinti šią riziką“.
Tyrimas buvo atliktas, prieš tai gavus pritarimą iš Nunaviko Mitybos ir sveikatos komiteto (Kūdžuakas, Nunavikas).