Žmonės, kurių diena prasideda 4 ar net 2 val. ryto: genetinis fenomenas ir kokie kėlimosi prieš aušrą pliusai ir minusai ()
Mokslininkai išsiaiškino, kad įprotis keltis anksti – paveldimas
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Tarp mūsų gyvena vieversiai. Iš pirmo žvilgsnio, šie žmonės niekuo neypatingi, tačiau jie turi supergalią – jie geba anksti atsikelti. Patys, be žadintuvo. Taip suderintas jų biologinis laikrodis. Jie gali keltis pusė šešių ar net dar anksčiau. Kai kurie dieną pradeda tada ,kai kiti tik užmiega. Naujas tyrimas, trukęs ilgiau nei 10 metų, įrodo, kad vieversių (ir netgi hipervieversių) kur kas daugiau, nei galima manyti.
Kalifornijos universiteto San Franciske neurologijos profesorius Louis J. Ptáček – pagrindinis šio tyrimo autorius. Idėja tirti tokius žmones jį aplankė maždaug prieš 20 metų, kai kolega supažindino jį su 69 metų moterimi, kuri reguliariai keldavosi maždaug antrą valandą nakties. Yra žinoma, kad su amžiumi miego problemų kyla daugeliui žmonių, tačiau ji teigė, kad kad netgi būdama 30-ies metų, savo dieną pradėdavo 4 valandą ryto.
Genetinė vieversio sindromo prigimtis
Tyrimą vykdė ir neurologas iš Utah'os universiteto Christopher R. Jones. Jis vadovauja miego klinikai, kurioje pacientai gydomi nuo apnėjos ir kitų miego sutrikimų. Per 10 metų Jonesas 2422 pacientams uždavė tokius klausimus, kaip „Jei rytoj reikėtų laikyti testą ar egzaminą, kokiu metu norėtumėte tai atlikti?“ arba „Koks jums geriausias laikas sportui?“.
Pateikusieji anksčiausią laiką, buvo apklausti, kada jie įprastai keliasi – iki 5:30 ar vėliau. Paaiškėjo, kad 8 pacientai (1/300) keliasi 5:30 ir net anksčiau. 5 iš 8 pacientų vieversio sindromas (arba miego fazinio aplenkimo) buvo genetinės kilmės – jie turėjo giminaičių, kurie, lyginant su dauguma žmonių, keldavosi labai anksti.
Taip Ptáčekas su kolega Ying-Hui Fu aptiko geno mutaciją, lemiančią ankstyvą kėlimąsi. Be to, genas yra paveldimas, tačiau jo ekspresija gali kisti, priklausomai nuo likusių kiekvieno žmogaus genų, pažymi profesorius.
Ptáčekas tyrimą vadina unikaliu. Pasak jo, tai įrodo faktą, kad vieversio sindromas ne toks retas ir laikomas problema, jei pats žmogus nenori keltis taip anksti. Iš tiesų, gi, kaip išsiaiškino mokslininkai, ankstyvas kėlimasis turi savo privalumų.
Pliusai ir minusai
Vieversiai pabunda gerokai lengviau, už kitus, ir savaitgaliais jiems „atsimiegoti“ nereikia (kaip tai daro dauguma). Jie vidutiniškai sveikesni už pelėdas – vėlyvas ėjimas miegoti siejamas su neigiamu poveikiu sveikatai (pavyzdžiui, II tipo diabetu ir širdies ligomis).
Be viso kito, vieversiams palankus ir paplitęs įsitikinimas, kad ankstyvas kėlimasis liudija žmogaus darbštumą (o vėlyvas – apie tingumą). Iš tiesų tai yra toli gražu ne taip, tačiau stereotipas gajus ir įsitvirtino patarlėse ir priežodžiuose. Tuo tarpu pelėdos, Ptáčeko nuomone, už vieversius kenčia labiau: jie negali užmigti iki 2 ar net 4 valandos ryto, o 7 jiems jau reikia keltis ruoštis į darbą. Tokiu atveju jie kenčia nuo lėtinio neišsimiegojimo.
Beje, ankstyvas kėlimasis irgi turi trūkumų. Vieversius sunku vadinti vakarėlio siela: tyrimo autoriai išsiaiškino, kad jie dažniausiai iš svečių išeina anksčiausiai, nes įprastai jau 20:30 guli lovoje.
Su tyrimu nesusijusi Sabra Margaret Abbott, neurologė iš Šiaurės vakarų universiteto (Illinois, JAV), aiškina, kad kai kuriems tokiems žmonėms „miego langas“ gali atsverti 19:00 ir užsidaryti 3:00, tačiau dėl darbų ar šeimyninių įsipareigojimų jiems nepavyksta atsigulti iki 22:00. Tokie žmonės pabunda 3 valandą ryto ir nebegali užmigti, kitą dieną jaučiasi neišsimiegoję, o miego trūkumas – ypač REM fazėje – kaip įrodyta tyrimais, susijęs su didesne Alzheimerio ligos rizika.
Abbott mano, kad jeigu jūsų netenkina jūsų įgimti miego ritmai, juos – prižiūrint somnologui – galima pakoreguoti melatoninu ir strategiškai tinkamai sureguliuotu apšvietimu. Reikia laikytis miego higienos: vengti streso, persivalgymo ir kompiuterį išjungti likus mažiausiai dviems valandoms iki miego.
Prof. Ptáčekas pasakoja, kad ta 69 metų moteris, su kuria jį supažindino prieš 20 metų, buvo nepatenkinta savo įpročiu keltis prieš aušrą. Ją netgi kamavo depresija, juk niekas netikėjo, kad jai reikia anksti gulti – manė, kad ji nedraugiška, nes atsisakydavo beveik visų kvietimų į vakarėlius. Kad kaip nors užpildytų tylą ir prastumtų laiką, ji kartais netgi pradėdavo siurbti dulkes 4 valandą ryte. Dabar šiai moteriai apie 90 metų ir ji keliasi 1 valandą ryto, priduria Ptáčekas.
Tačiau vienas jos giminaitis – itin sėkmingas verslininkas – savo gebėjimą būti vieversiu tiesiog dievino. Atsibudęs 3:30 ar 4, jis iš karto leisdavosi į visą parą veikiantį sporto klubą.
Tyrimo kritika
Šis tyrimas turi ir savo apribojimų. Jame dalyvavo Joneso miego kliniko pacientai, daugumai kurių pasireiškė miego apnėja ir kiti miego sutrikimai. Pasak Ptáčeko, apnėjos buvimas ar nebuvimas žmogaus „vieversiškumo“ ar „pelėdiškumo“ neveikia, tačiau kiti ekspertai, tarp kurių ir Abbott, nėra įsitikinę, kad tyrimo duomenis galima taikyti visiems žmonėms. Juk daugelis vieversių, nesergančių miego apnėja, į somnologus galėjo ir nesikreipti – jiems toks dienos režimas paprasčiausiai netrukdė.
Be to, skeptikams nepatiko imtis – vos 8 vieversiai iš 2422 žmonių. Pernelyg mažai, kad būtų galima apie bruožų unikalumą, mano jie.
Bet net jei ekspertai ir teisūs, tyrimo tikslas – priversti žmones susimąstyti, kad esame skirtingi, ir mūsų genetika apibrėžia, bent jau iš dalies, kas mes esame, tvirtina profesorius Ptáčekas. „Žmonės įpratę visus matuoti vienu matu, tačiau dažnai tai neveikia, negalime jo taikyti kiekvienam“, – apibendrina mokslininkas.
republic.ru