Kaip rodo istoriniai faktai, alkoholiniai gėrimai jau daug tūkstančių metų visuomet buvo neatsiejami nuo žmogaus būties. Senose civilizacijose alkoholinių gėrimų vartojimas buvo įteisintas įvairių švenčių, taip pat ir religinių apeigų metu.

Prieš 6000 metų Senovės Egipte jau buvo vartojamas alus, bet tik tam tikrų švenčių proga. Senovės Graikijoje ir Romos imperijoje – vynas, kuris buvo, deja, jau geriamas ne tik švenčių metu, bet ir be jokios progos.

Dabartiniu metu daugelyje šalių saikingas alkoholio vartojimas (viena ar dvi taurės vyno) tapo neatskiriama pietų stalo kartu su kitais valgiais sudėtine dalimi, bet susirūpinimą kelia tai, kad kasmet didėja žmonių skaičius, kurie geria kasdien ir po daug, motyvuodami tuo, kad reikia nuimti stresą, nusiraminti, atsipalaiduoti, patirti malonumą ir panašiai.

Jeigu alkoholinių gėrimų poveikis centrinei nervų sistemai buvo žinomas jau seniai (dėl ko jie ir buvo pradėti vartoti), tai alkoholio poveikis kitoms organizmo sistemoms buvo pradėtas tirti kur kas vėliau.

Dabar gerai žinoma, kad alkoholis ir būtent jo tarpiniai metabolitai yra universalūs nuodai, kurie gali aktyvuoti imuninę sistemą, skatinti uždegiminius procesus, tuo pačiu pažeisti ne tik kepenis, bet ir daugelį kitų organizmo sistemų. Bet pagrindinis alkoholio taikinys vis dėlto yra kepenys, kuriose vyksta jo metabolizmas iki nepavojingų galutinių produktų.

Alkoholdehidrogenazė yra pagrindinis fermentas, dalyvaujantis alkoholio metabolizme. Kitos fermentinės sistemos (katalazės, mikrosominė etanolį oksiduojanti sistema) atlieka tik pagalbinį vaidmenį, nors pradinėse alkoholizmo stadijose visos fermentinės sistemos kelis kartus gali padidinti savo aktyvumą, todėl kaip kada piktnaudžiaujantys alkoholiu tikrai sugeba nustebinti aplinkinius „savo pajėgumais“. Bet labai greitai, pradėjus ryškėti kepenų funkcijos nepakankamumui, tolerancijos slenkstis alkoholiui krenta, todėl apgirstama ir nuo minimalių alkoholio dozių.

Tai, kad mūsų organizme egzistuoja galingos alkoholį metabolizuojančios sistemos, netiesiogiai rodo, kad žmogus yra jau genetiškai užprogramuotas apsisaugoti nuo žalingo alkoholio poveikio.

Beje, net ir visiškų abstinentų organizme randami minimalūs kiekiai endogeninio alkoholio. Nustatyta, kad, vykstant tam tikroms biocheminėms reakcijoms, per parą mūsų organizme gali būti pagaminama net iki 10 g endogeninio alkoholio.

Šiame straipsnyje vartodami terminą „alkoholis“, mes turime omenyje etanolį, arba etilo alkoholį, o ne kitos eilės alkoholius. Didžiausi kiekiai endogeninio alkoholio randami kepenų, plaučių ląstelėse, kur kas mažesni – kituose audiniuose.

Pagrįstai daug kam gali kilti klausimas – kam reikalingas žmogaus organizmui endogeninis alkoholis? Atsakymas nėra toks paprastas. Matyt, pradinėse žmogaus evoliucijos stadijose gamta nesurado nieko geresnio. Juk, pavyzdžiui, per stresines situacijas buvo būtina, kad endogeninis alkoholis praplėstų kraujagysles, pagerintų raumenų kraujotaką, būtų panaudojamas kaip papildomas energijos šaltinis.

Beje, endogeninis alkoholis dalyvauja ir endorfinų („malonumo“ hormonų) gamyboje, kas irgi labai svarbu. Be abejo, individai, kurių organizme buvo gaminami didesni endogeninio alkoholio kiekiai, turėjo didesnį pranašumą, palyginti su kitais.

Kažkada žymus šveicarų viduramžių filosofas, alchemikas ir gydytojas Paracelsas yra pasakęs, kad viskas yra nuodai, viskas yra vaistai, ir viena ir kita lemia dozės. Manyčiau, tas labai gerai tinka ir alkoholiui. Taigi, viskas priklauso nuo dozės.

Tad kokia toji paros dozė, kada mūsų fermentinės sistemos jau nepajėgios neutralizuoti į mūsų organizmą supilamo etanolio?

Vyrams nustatyta, kad (su tam tikromis išlygomis), kai dozė viršija 70-90 g gryno alkoholio, pasireiškia toksinis efektas. Beje, ne visiems vienodai. Labai daug kas priklauso nuo svorio, kitų ligų, kepenų būklės, ir ypač nuo alkoholdehidrogenazės aktyvių frakcijų kiekio, kas, beje, nulemta genetiškai.

Asmeniškai galiu pasakyti, kad teko susidurti su atveju, kai pacientui, atsiųstam iš gydymo ir darbo profilaktoriumo (sovietinių laikų kalėjimo tipo įstaiga beviltiškiems alkoholikams), atlikus kepenų punkciją ir kepenų audinio ištyrimą, nerasta absoliučiai jokių pakitimų – kepenys kaip naujagimio.

Beje, turiu įspėti moteris, kad jų kepenų fermentiniai pajėgumai tris kartus mažesni, todėl toksinė etanolio dozė yra tris kartus mažesnė, palyginti su vyrais. Iš savo praktikos turiu pavyzdžių, kai pradėjusios girtuokliauti, kai kurios moterys mirdavo po 2–3 metų, išsivysčius kepenų pažeidimo terminalinėms stadijoms.

Gerai žinoma, kad nepakankamą kiekį aktyvių alkoholdehidrogenazės frakcijų turi daugelio Azijos šalių, Kanados šiaurės, Sibiro tautų atstovai. Jiems alkoholis yra ypač pavojingas.

Ilgesnį laiką pastoviai piktnaudžiaujant alkoholiniais gėrimais (kada viršijama toksinė etanolio dozė), kepenyse sutrinka riebalų apykaita, riebiųjų rūgščių beta-oksidacija, todėl hepatocituose (kepenų ląstelėse) pradeda kauptis riebalai. Be to, nustatyta, kad alkoholio oksidacijos tarpinio produkto acetil-KoA perteklius skatina riebalų sintezę kepenyse.

Ligai progresuojant, riebalų pūslelės gali deformuoti hepatocitus, kepenyse gali pradėti vešėti jungiamasis audinys. Taigi, turime pradinę alkoholinės kepenų ligos stadiją – alkoholinį kepenų suriebėjimą. Dažniausiai šios ligos eiga be simptomų. Kadangi kepenų audinys neturi skausmo receptorių, o skausminga tik kepenų kapsulė (išorinis kepenų apvalkalas), todėl skausmo pojūtis atsiranda, kada ištempiama kepenų kapsulė.

Alkoholinio kepenų suriebėjimo atveju, kepenų padidėjimas yra labai lėtas procesas, todėl kai kurie ligoniai jaučia tik nežymų pilnumo jausmą po dešiniuoju šonkaulių lanku, kas dažniausiai neskatina kreiptis pas šeimos gydytoją.

Beje, piktnaudžiaujant alkoholiu, atsiranda tokie etanoltoksinio sindromo požymiai, kaip padidėjęs dirglumas, miego sutrikimai, greitas nuovargis, akių obuolių veninė pilnakraujystė, padų ir delnų paraudimas, nežymus pirštų drebėjimas. Todėl patarimas, kad atsiradus net tokiems nežymiems simptomams, vis dėlto, reikėtų apsilankyti pas gydytoją, kuris tikrai nustatys teisingą diagnozę.

Alkoholinio kepenų suriebėjimo prognozė yra gera, bet su vienintele sąlyga, kad bus visam laikui atsisakyta alkoholinių gėrimų. Aišku, svarbu adekvati mityba, kūno svorio sureguliavimas.

Su nerimu tenka konstatuoti, kad šiuo metu Europoje, Šiaurės Amerikoje ne tik alkoholinis, bet ir nealkoholinis kepenų suriebėjimas (dažniausiai dėl neteisingos mitybos, antsvorio ir nutukimo) jau tampa problema, nes atrodo, jog artimiausiu metu daugiau negu pusė gyventojų turės šią ligą.

Nors tarptautinėje ligų klasifikacijoje kaip atskiras nozologinis vienetas išskiriamas tik alkoholinis hepatitas (kepenų uždegimas), mano nuomone, praktikiniame darbe tiek kliniškai, tiek ir morfologiškai būtina išskirti ūminį ir lėtinį alkoholinius hepatitus, ko nepadarius, alkoholinės kepenų ligos progresavimas nuo pradinių iki galutinių stadijų būtų nepilnai atskleistas.

Ūminis alkoholinis hepatitas – tai ypač didelių toksinių alkoholio dozių sukeltas ūminis kepenų uždegimas, kuriam būdinga kepenų ląstelių nekrozė (žūtis). Klinika dažnai primena ūminį virusinį hepatitą – pakyla kūno temperatūra, atsiranda gelta, gali būti pykinimas, vėmimas, niežulys, skausmai ir net diegliai po dešiniuoju šonkaulių lanku, kai kada stebimas tamsus šlapimas, šviesios išmatos.

Gydymas grynai simptominis. Kadangi kepenys pasižymi milžiniškomis regeneracinėmis savybėmis, todėl žuvęs audinys pakankamai greitai atsistato ir, jeigu savo gyvenime kardinaliai pakeisite požiūrį į alkoholinius gėrimus ir vėl nepakartosite panašaus nuotykio, tas atvejis jums liks tik kaip slogus prisiminimas.

Deja, labai retais atvejais, kai ypač didelės alkoholio dozės, neaiškios kilmės alkoholiniai gėrimai, gali negelbėti ir reanimacinė palata. Pastoviai piktnaudžiaujant alkoholiniais gėrimais, alkoholinė kepenų liga toliau progresuoja ir pasiekia lėtinio alkoholinio hepatito stadiją.

Tiriant kepenų audinį, tikslinga būtų išskirti dvi klinikines morfologines lėtinio alkoholinio hepatito stadijas: persistencinis ir aktyvus. Supaprastinant terminologiją, galima būtų pasakyti, kad persistencinis – tai pradinė lėtinio alkoholinio hepatito stadija, kada pacientai gali ir nesikreipti pas savo šeimos gydytoją, nes susirgimo simptomai labai riboti ir nespecifiniai. Vienintelis nusiskundimas gali būti padidėjęs silpnumas ir darbingumo sumažėjimas.

Aišku, laboratoriniai tyrimai parodys ir gamagliutamyltranspeptidazės padidėjimą, ir kitų rodiklių nukrypimus. Kepenų audinio tyrimas galutinai leis patvirtinti lėtinio hepatito diagnozę.

Visiškai atsisakius alkoholio, prognozė – gera. Toliau piktnaudžiaujant, lėtinis uždegimas progresuoja, tampa ypač agresyvus, ką parodo kepenų audinio tyrimas: akivaizdžios „laiptines“ nekrozes, išplitusi riebalinė distrofija, gausi infiltracija limfocitais. Klinika, palyginti su pradine lėtinio alkoholinio hepatito stadija, pakankamai ženkli: neįmanoma dirbti dėl didžiulio silpnumo, skausmingos padidėjusios kepenys, sumažėjusi kūno masė, dispepsijos reiškiniai, akių odenos geltonumas ir visi etanoltoksinio sindromo požymiai.

Laboratoriniai tyrimai rodys bilirubino kiekio padidėjimą, baltymų sumažėjimą, ryškų fermentinių rodiklių padidėjimą. Kardinaliai pakeitus gyvenimo būdą, visiškai atsisakius alkoholinių gėrimų bei pastoviai gydantis, prognozė geresnė, palyginti su lėtiniais virusiniais hepatitais.

Užbaigiant noriu pasakyti, kad tikrai nenoriu demonizuoti tų, kurie išgeria vieną ar dvi taures gero vyno. Gerti ar negerti – kiekvieno žmogaus asmeninis pasirinkimas. Bet negaliu nepriminti, kad net 70 proc. savižudybių susiję su pertekliniu alkoholio vartojimu.

Lietuvoje net 10% mirčių susiję su alkoholio sukeltomis ligomis.

Įtikinantys Oksfodo mokslininkų tyrimai nevienareikšmiškai parodė, kad sumažinus suvartojamo alkoholio kiekį vienam gyventojui 10%, vyrų mirčių nuo alkoholio sukeltų ligų sumažėja net 20%. Taigi, kiekvienas laisvas apsispręsti, kaip jam gyventi.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Lrytas.lt

Autoriai: Julius Kalibatas

Komentarai ()