Tyrimas, kuris sukėlė tikrą diskusijų audrą tarp gydytojų: nejaugi dažnesnė ejakuliacija gali sumažinti prostatos vėžio riziką? (1)
Ejakuliacijos ir prostatos vėžio rizikos tyrimas, sukėlęs šurmulį 2015 m. kasmetinio Amerikos urologų asociacijos (AUA) susirinkimo metu, 2016 m. kovo 29 d. buvo paskelbtas portale „European Urology“.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Straipsnyje išsamiau paaiškinama pagrindinė studijos išvada: dažnesnė ejakuliacija gali sumažinti prostatos vėžio riziką, rašoma medscape.com.
„Šis didelis perspektyvinis tyrimas pateikia kol kas tvirčiausių ejakuliacijos naudos užkertant kelią prostatos vėžiui įrodymų“, – rašė autoriai, kuriems vadovavo medicinos mokslų daktarė Jennifer Rider, dirbanti vėžio epidemiologe Bostono universiteto Visuomenės sveikatos koledže. Visgi kita ekspertė, kaip ir priklauso tokiais atvejais, sukritikavo bet kokias tvirtas išvadas.
„Ryšys nebūtinai reiškia priežastingumą, todėl reikia būti atsargiems interpretuojant rezultatus“, – pareiškė mokslų daktarė Janet Stanford, tirianti prostatos vėžį Siatle esančiame Fredo Hutchinsono vėžio tyrimų centre. Beje, ji nedalyvavo šioje studijoje.
Buvo paimti 31 925 vyrų, dalyvavusių ankstesniame sveikatos priežiūros specialistų surengtame tyrime, duomenys. Jie buvo stebimi nuo 1992 m. iki 2010 m. 1992 m. tyrimo dalyvių amžiaus vidurkis sudarė maždaug 59-erius metus. Per 18-ą studijos metų 3839 vyrams buvo diagnozuotas prostatos vėžys, 384 atvejai baigėsi mirtimi.
1992 m. buvo surengta apklausa, kurios metu vyrai turėjo nurodyti, kiek kartų per mėnesį ejakuliavo trimis laikotarpiais (būdami 20–29-erių metų amžiaus, 40–49-erių metų amžiaus ir praėjusiais metais).
Atsižvelgus į potencialius kintamuosius atlikus daugiamatę analizę, bent 21 kartą per mėnesį ejakuliavusių vyrų santykinė prostatos vėžio rizika buvo 20 proc. mažesnė, palyginti su vyrais, ejakuliavusiais keturis–septynis kartus per mėnesį. Teigiamas dažnesnės ejakuliacijos poveikis buvo nustatytas visais trimis laikotarpiais.
Kai tyrimo rezultatai pirmą kartą buvo pristatyti AUA susirinkime, jie susilaukė didelio pagrindinių žiniasklaidos priemonių dėmesio, pastebėjo dr. J. Rider, bet kai kuriuose pranešimuose buvo pabrėžiama, jog per mėnesį reikia ejakuliuoti mažiausiai 21 kartą, paaiškino mokslų daktarė.
Dr. J. Rider pripažino, kad užfiksuotas rizikos mažėjimas buvo tiesiogiai proporcingas ejakuliacijos dažnumui. (Per mažai vyrų pranešė apie per mėnesį patiriamas tris ar nė vienos ejakuliacijos, todėl nurodžiusieji keturis–septinis kartus tapo palyginamąja grupe.)
Kita vertus, vyrų, pranešusių apie 8–12 ejakuliacijų per mėnesį 40–49-erių metų laikotarpiu, rizika susirgti prostatos vėžiu buvo 10 proc. mažesnė, o tiriamųjų, tuo pačiu amžiaus laikotarpiu per mėnesį ejakuliavusių 13–20 kartų, – net 20 proc. mažesnė.
2015 m. davusi interviu „Medscape Medical News“, dr. J. Rider įspėjo, jog negalima pernelyg pabrėžti dažnesnės ejakuliacijos naudos. „Užuot sutelkę dėmesį į konkretų ejakuliacijų skaičių, turėtume nagrinėti santykį tarp jų skaičiaus ir teigiamo poveikio, – patarė ji ir reziumavo. – Saugus lytinis aktyvumas gali apsaugoti nuo prostatos vėžio.“
Taip pat reikia paminėti, jog nebuvo jokio ryšio tarp ejakuliacijos dažnumo ir prostatos vėžio sunkumo laipsnio. Šio reiškinio priežastys nėra žinomos. Tyrimo metu aptiktas rizikos sumažinimas yra „nedidelis“, anot dr. J Rider komandos ir dr. J. Stanford. Abi moterys pripažįsta, kad kitų tyrimų metu lytinis aktyvumas buvo nurodytas kaip galimas prostatos vėžio riziką keičiantis veiksnys.
Daugiausia per mėnesį ejakuliavę vyrai (bent 21 kartą) „yra įdomi grupė“, „Medscape Medical News“ sakė dr. J. Rider. Jie suvartodavo daugiau kalorijų, nei vyrai, kurie ejakuliuodavo rečiau, išgerdavo daugiau alkoholio ir dažniau sirgdavo lytiškai plintančiomis ligomis (gonorėja ir sifiliu), taip pat tarp jų buvo daugiau rūkančiųjų ar buvusių rūkalių, nurodė gydytoja. Dar viena įdomi šios grupės ypatybė – nedaug jos narių tyrėsi dėl prostatos specifinio antigeno.
Visi pirmiau išvardyti veiksniai sukėlė nerimą tyrėjams. Jie teigė, kad šių tiriamųjų „gyvenimo būdas ir elgesys gali padidinti mirties ir sergamumo dėl kitų priežasčių riziką“.
„Nuogąstaujame, kad šioje vyrų grupėje užfiksuotą mažesnę prostatos vėžio riziką galėjo nulemti pirmalaikės mirtys, sukeltos kitų priežasčių, nebūtinai nediagnozuoto prostatos vėžio“, – aiškino mokslininkai.
Tiesa, naudodami „pusiau konkuruojančių rizikos rūšių“ modelį, tyrimo autoriai nustatė, jog dažniau ejakuliuojantiems vyrams būdinga mažesnė prostatos vėžio rizika, „regis, negali būti grindžiama“ tik pirmalaikėmis mirtimis dėl kitų priežasčių. Dr. J. Stanford padarė įspūdį šios studijos išsamumas.
„Analizė buvo nuodugni, atsižvelgta ir į alternatyvias ryšio tarp ejakuliacijos dažnumo ir prostatos vėžio rizikos priežastis“, – „Medscape Medical News“ skirtame el. laiške rašė ji.
Dr. J. Stanford tyrimo duomenis pavadino „kokybiškais“ ir prisipažino nekantriai laukianti galimų tolesnių studijų šioje srityje: „Šie įdomūs rezultatai turėtų paskatinti mokslininkus atlikti daugiau tyrimų, kaip ejakuliacija gali pakeisti prostatos mikroaplinką.“
Tyrėjai spėlioja šio reiškinio priežastis ir pateikė vieną paaiškinimą: galbūt prostatoje kaupiamos potencialiai kancerogeninės išskyros, galinčios sukelti prostatos vėžį. Ši idėja, dar vadinama prostatos stagnacijos hipoteze, žinoma jau ne vieną dešimtmetį, pastebėjo dr. J. Rider.
Minėtosios teorijos paralelių galima aptikti ir tautosakoje. Kai 2015 m. buvo paskelbti tyrimo rezultatai, vienas „Medscape“ skaitytojas pakomentavo, kad jie skamba logiškai, ir paragino kitus skaitytojus vyrus „reguliariai valyti vamzdžius!“
Dr. J. Rider ir keletas bendraautorių gavo Prostatos vėžio fondo skiriamus „Jaunųjų tyrėjų“ apdovanojimus. Dr. J. Rider patikino, kad jos ir Prostatos vėžio fondo nesieja jokie piniginiai santykiai.