1932 m. Australijos karinės pajėgos patyrė gal ir ne didžiausią, bet vieną iš keisčiausių pralaimėjimų savo istorijoje. Tais metais Australijos kariuomenė pradėjo karinę operaciją... prieš paukščius. Prieš emu – didelius neskraidančius paukščius, gyvenančius Australijoje. Ir pralaimėjo – paukščiai juos pergudravo. Kas čia įvyko?

1932 m. lapkričio 2 d. rytą Karališkųjų Australijos artilerijos pajėgų padalinys pasiekė Kampioną, karštą ir atokią vietovę Vakarų Australijos valstijoje maždaug 300 km į šiaurės rytus nuo Perto, rašo „Australian Geographic“.

Ten jie išsipakavo du „Lewis“ automatinius kulkosvaidžius ir pasiruošė maždaug 10 tūkst. amunicijos šaudmenų.

Šio dalinio tikslas buvo pradėti karinius veiksmus prieš Vakarų Australijoje gyvenančius emu paukščius, kurie judėjo į šį regioną iš centrinės Australijos, ieškodami vandens. Beieškodami vandens, paukščiai aptiko derlingus šio regiono javų laukus ir pradėjo siaubti ūkininkų derlių.

Netrukus dalinys pastebėjo pirmuosius 50 emu. Dalinio vadas majoras G.P.W.Meredithas tuojau pat įsakė savo kariams apsupti paukščius ir priversti juos bėgti ten, kur jų laukia pasiruošę kulkosvaidininkai.

Tačiau iki dienos galo nušauti pavyko tik apie 12 paukščių. Tai buvo pirmasis kraujas, pralietas vadinamojo „emu karo“ metu.

Australijos ūkininkai ir emu karas

Po I pasaulinio karo Australijos vyriausybė daugeliui karo veteranų suteikė laisvus žemės plotus Vakarų Australijoje. 1929 m. prasidėjus Didžiajai depresijai, valdžia bandė stimuliuoti ekonomiką ir ūkininkus skatino auginti kuo daugiau javų bei plėsti ūkius, žadėdama subsidijas.

Daug ūkininkų klausėsi valdžios raginimų ir išplėtė savo ūkius seniau nenaudotose žemėse. Tačiau, kaip jau minėjome, naujai įkurtus ūkius aptiko emu paukščiai. Nors pro šią teritoriją jie migruodavo ir seniau, įprastai joje neapsistodavo. Tačiau dabar, radę čia maisto ir naujų vandens šaltinių, nutarė pasilikti ilgesniam laikui.

1932 m. didžiulė emu paukščių „armija“ - manoma, kad ją sudarė bent 20 tūkst. paukščių – ėmė siaubti Vakarų Australijos ūkius ir laukus. Tai tęsėsi kurį laiką.

Galiausiai užpulti ūkininkai subūrė delegaciją, sudarytą iš buvusių kareivių, kuri kreipėsi į Australijos krašto apsaugos ministrą George'ą Piercą ir paprašė karinės paramos. Buvę kareiviai žinojo, kad automatiniai kulkosvaidžiai yra efektyvūs ginklai, ir paprašė, kad pasitelkti būtų būtent jie.

Ministras sutiko padėti ūkininkams. Jis nutarė, kad tai gali būti gera proga pakelti vyriausybės įvaizdį Vakarų Australijos ūkininkų akyse. Ir taip pat manė, kad karinė operacija kariams taps nebloga šaudymo į judančius taikinius praktika.

G.Pierce'as greitai į Vakarų Australiją nusiuntė nemažai karių, kurie atvyko tikėdamiesi iškovoti lengvą pergalę ir galbūt emu plunksnomis papuošti savo skrybėles.

Visgi vos prasidėjus karo veiksmams, paaiškėjo, kad Australijos kariuomenė nuvertino emu. Nors kariai tikėjosi, kad vietiniams išgąsdinus emu, šie būriu bėgs tiesiai į kulkosvaidžius, paukščiai išsiskaidė į daug mažų būrių ir bėgo skirtingomis kryptimis.

Paaiškėjo, kad į greitai bėgančius paukščius iš gana didelio atstumo pataikyti iš kulkosvaidžių yra labai sunku. O net kai pataikai, kulkos dėl atstumo dažnai jų nenukauna.

Vėliau majoras Meredithas, kalbėdamas apie emu ir jų sugebėjimą greitai bėgti net tuomet, kai šūviai juos sužeidžia, sakė: „Jei mes turėtume diviziją karių, kurie atlaikytų kulkas taip gerai, kaip tie paukščiai, mes galėtume stoti prieš bet kokią pasaulio kariuomenę... jie gali atstovėti prieš automatinius ginklus ne ką blogiau negu tankai“.

Teko persigrupuoti. Po kelių dienų buvo suplanuota nauja operacija – netikėtai užklupti emu prie užtvankos, šįkart palaukiant, kol emu priartės iki nedidelio atstumo, ir tik tada pradedant šaudyti.

Ši operacija gėdingai žlugo, užsikirtus vienam iš „Lewis“ kulkosvaidžių. Nukauti pavyko tik 12 paukščių, o likę išsibėgiojo, nespėjus pataisyti ginklo.

Po kelių dienų kariai pastebėjo, kad emu prisitaikė prie naujo iššūkio – paukščiai susiskirstė į mažesnius būrius, o kiekviename būryje vienas paukštis stebėjo aplinką, kad, esant reikalui, galėtų perspėti kitus paukščius, jog reikia bėgti.

„Kulkosvaidininkų svajonės, kad jie galės lengvai iššaudyti pasimetusius emu būrius, greitai žlugo. Atrodo, kad emu vadai sėkmingai pritaikė partizaninio karo taktiką. Jie nurodė savo kariuomenei pasidalinti į daug mažų dalinių, dėl ko panaudoti karinę techniką tapo labai sunku“, - su pašaipa rašė ornitologas Dominicas Serventy.

Vėliau australų kariai netgi bandė pritaisyti automatinius ginklus prie savo transporto priemonių ir vaikytis paukščius jų pagalba, tačiau šis planas irgi žlugo paaiškėjus, kad kariuomenės sunkvežimiai yra per lėti, kad galėtų pasivyti emu.

Karas ir taika

Po šešių dienų kariai buvo atšaukti. Per šį laiką buvo iššauti maždaug 2500 šūvių, o nukauti pavyko tik tarp 50 ir 500 emu – tiksliai neaišku, kiek, tačiau bet kuriuo atveju tik mažą dalį visų paukščių. Pateikdamas operacijos ataskaitą, majoras Meredithas nepamiršo paminėti, kad jo vadovaujamos pajėgos nepatyrė jokių nuostolių.

„Emu karas“ tapo visuomenės pašaipų objektų. Opozicija siūlė apdovanoti emu medaliais už tai, kad jie sėkmingai laimėjo karą. O ministras, priėmęs sprendimą siųsti kariuomenę kovoti su paukščiais, nusipelnė pašaipaus „Emu karo ministro“ titulo.

Visgi fermeriai nesiliovė prašyti karių pagalbos. Po kurio laiko krašto apsaugos ministro nurodymu prasidėjo antroji karinė operacija. Šįkart ministrui savo sprendimą teko ginti Australijos Senate – ten jis aiškino, kad kariuomenę pasitelkti būtina, nes paukščiai kelia grėsmę Vakarų Australijos žemės ūkio ateičiai.

Antroji operacija buvo šiek tiek labiau sėkminga – per mėnesį nukauta apie tūkstantį emu, dar keli tūkstančiai, operacijos ataskaitos teigimu, turėjo mirti nuo patirtų sužalojimų.

Visgi reikšmingos dalies emu „armijos“ sunaikinti nepavyko ir šįkart. Emu toliau egzistavo ir kėlė grėsmę regiono ūkiams.

Vis didesnė visuomenės dalis kėlė klausimą, ar verta didelę dalį kariuomenės resursų eikvoti karus prieš paukščius, o ornitologai susirūpino, kad emu populiacija gali būti sunaikinta. Galiausiai nutarta, kad karas prie gero neatves. Grįžta prie šiek tiek įprastesnės praktikos skirti premijas už kiekvieną nukautą emu. Ši taktika pasiteisino labiau.

Emu paukščių populiacija Australijoje išlieka stabili iki šių dienų. Kol kas neatrodo, kad jie norėtų įsivelti į naują karinį konfliktą ir taip atkeršyti Australijos valdžiai.

Parengta pagal „Australian Geographic“.

Komentarai ()