Mokslininkai galimai aptiko milžinišką upę - po Grenlandijos paviršiumi teka net 1000 kilometrų ilgio paslaptinga Tamsos upė (3)
Remiantis naujais tyrimais, milžiniška požeminė upė, kurią maitina tirpstantis ledas, gali tekėti amžinos tamsos būsenoje gerokai žemiau Grenlandijos paviršiaus.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Šis hipotetinis vandens kelias, pramintas Tamsos upe, jei jis tikrai egzistuoja, driekiasi 1 000 kilometrų žemiau Grenlandijos paviršiaus. Tamsos upė išteka iš Grenlandijos centro ir driekiasi iki pat Petermano fjordo šalies šiaurės vakaruose.
„Rezultatai atitinka ilgą povandeninę upę, – sako ledo dangos modeliuotojas Christopheris Chambersas iš Hokkaido universiteto Japonijoje, – tačiau vis dar lieka nemažas netikrumas“.
Šis neapibrėžtumas iš esmės kyla dėl didelių radaro duomenų spragų atliekant tyrimus virš Grenlandijos ledo dangos, kurie per daugelį metų parodė fragmentiškus žvilgsnius į milžinišką, povandeninio slėnio sistemą, besidriekiančią po didele Grenlandijos dalimi.
Daugybė tyrimų per pastaruosius porą dešimtmečių parodė, kad tokie slėniai ar „megakanjonai“ gali slėptis poledyninėje aplinkoje, ir teikė vilčių, kad ten gali tekėti skystas vanduo.
Tačiau dėl duomenų trūkumo, nėra žinoma, ar visi slėniai yra sujungti į vieną ilgą vinguriuojančią upę, ar tai tik paskiri segmentai, jau nekalbant apie tai, kaip tokiame gylyje vanduo teka.
„Mes nežinome, kiek vandens gali tekėti per slėnį, jei jo yra, ir ar jis iš tiesų išteka ties Petermano fjordu, ar yra užšąlęs, ar pakeliui išbėga iš slėnio“, – sako Chambersas.
Naujame tyrime, kuris gimė kaip „minties eksperimentas“, Chambersas ir jo komanda ištyrė hipotetinę galimybę, kad slėnis nėra suskaidytas į atskirus gabalus, bet nuolat eina viena ilga upe.
Atlikdami naująjį modeliavimą, mokslininkai darė prielaidą, kad Tamsos upė yra ištisinė. Remiantis tuo scenarijumi, modeliavimas parodė, kad vandens kelias teka iš Grenlandijos centro į jūrą, o skystas vanduo teka nenutrūkstamu keliu.
„Išilgai slėnio kelias palaipsniui eina ledo paviršiaus šlaitu žemyn, todėl sumažėja ledo pertekliaus slėgis, dėl kurio vanduo gali tekėti jo keliu“, – rašo komanda.
Nors išvados kol kas lieka hipotetinės, mokslininkai mano, kad būsimieji tyrimai vieną dieną gali patvirtinti modeliavimą.
Tai ne tik patvirtintų, kad Tamsos upė yra tikra, bet taip pat reikštų, kad pasiekėme naują lygį, galėdami modeliuoti Grenlandijos ledo dangos elgesį – labai sudėtingą ir paslaptingą kūną, kuris, numatoma, turės didžiulį poveikį būsimam jūros lygio kilimui.
Tyrimo rezultatai aprašyti „The Cryosphere“.