Nerimas dėl saugumo perkant dovanas, šeimos susibūrimų ar mišių amerikiečius buvo apėmęs ir tada.

1918-ųjų gruodžio 21 d. „Ohio State Journal“ paskelbė laikinojo Ohajo valstijos sveikatos įgaliotinio perspėjimą apie užsitęsusią gripo pandemiją: „Nesirinkite prie amalo“. Skaitytojai raginti ne tik atsispirti pagundai apsikabinti pasveikinant vieni kitus su šventėmis, bet netgi ir nedalyvauti jokiuose susibūrimuose.

„Savo meilę tėčiui, mamai, broliui, seseriai ir visiems kitiems artimiesiems šiemet geriausiai išreikšite likdami namuose, užuot lankęsi pas visus kaip ankstesniais metais, rengę šeimos susitikimus ir apskritai organizavę šventes“, – teigė pareigūnas.

Kaip pastebi smithsonianmag.com, 1918-ųjų Kalėdos buvo kitokios nei 2020-ųjų Kalėdos. Antroji pandemijos banga savo piką Jungtinėse Valstijose pasiekė 1918-ųjų rudenį. O štai šią savaitę mirčių nuo COVID-19 Jungtinėse Valstijose užfiksuota daugiau nei bet kada anksčiau. Šventėms artėjant, nematyti jokių pandemijos silpimo ženklų. Tačiau ispaniškasis gripas pasiglemžė gerokai daugiau žmonių gyvybių (675 tūkst.) nei iki šiol COVID-19, o bendras šalies gyventojų skaičius tada buvo žymiai mažesnis. Ispaniškojo gripo pandemija prieš Kalėdas dar tikrai nebuvo pasibaigusi. Kai kuriuose miestuose artėjant Kalėdoms jau prasidėjo trečioji banga, sako Kennethas C. Davisas, jauniesiems skaitytojams skirtos knygos apie pandemiją ir Pirmąjį pasaulinį karą „More Deadly than War“ autorius.

„Susirgimų daugėjo, kai kuriais atvejais jų daugėjo smarkiai“, – sako K. C. Davisas.

Prieš šimtmetį federalinė vyriausybė turėjo gerokai mažiau valdžios ir galių nei šiandien, o, tarkime, JAV ligų kontrolės ir prevencijos centras savo veiklą pradėjo tik 1946 m. Sprendimus dėl to, kaip rimtai reikėtų reaguoti į epidemiją, teko priimti valstijoms, o ypač – savivaldai.

K. C. Davisas pasakoja, kad San Fransiskas situaciją vertino pakankamai rimtai, rudenį įvedė griežtas kaukių dėvėjimo taisykles ir priemones, kurias šiandien būtų galima įvardinti kaip socialinio atstumo laikymąsi. Po to, kai spalį smarkiai išaugo susirgimų skaičius, miestas griežtai užsidarė. Priemonės padėjo suvaldyti ispaniškąjį gripą, tad po mėnesio miestas atsidarė, privalomas kaukių dėvėjimas buvo atšauktas. Tačiau tai dar nereiškė, kad ispaniškas gripas iš San Francisko pasitraukė. Pasak K. C. Daviso, atėjus kalėdiniam laikotarpiui, susirgimų skaičius ir vėl išaugo, o gyventojai, galiausiai atsikratę ribojimų, nebenorėjo prie jų sugrįžti.

„San Fransiskas siekė ir vėl įvesti privalomą kaukių dėvėjimą, tačiau gyventojai tam priešinosi“, – aiškina knygos autorius.

K. C. Davisas sako, kad dalis tų laikų protestuotojų prieš kaukių dėvėjimą manė, jog yra pažeidžiamos jų teisės. Kai kurie krikščioniškojo mokslo atstovai kalbėjo apie religinius prieštaravimus. Kitiems žmonėms kaukės paprasčiausiai kėlė per daug vargo. Naudos nepridėjo ir tai, kad tuo metu kaukės daugiausia būdavo savadarbės, pagamintos iš kelių marlės sluoksnių. Todėl, norint, kad tokios kaukės būtų švarios, jas tekdavo kasdien dešimt minučių virinti.

Nors sudėtinga išsiaiškinti, ar prie to prisidėjo kalėdiniai susibūrimai ir apsipirkinėjimas, ispaniškojo gripo atvejų skaičius San Fransiske sausio pradžioje ėmė ir vėl augti.

Augustanos koledžo Ilinojuje istorikas ir knygos „Financing the American Dream: A Cultural History of Consumer Credit“ autorius Lendolas Calderis sako, kad šiandien pasikartoja ne tik diskusijos ir nesutarimai dėl kaukių. Kai kur gyventojai skundėsi, kad pareigūnai uždarė bažnyčias, tačiau paliko veikti salūnus. Bažnyčių uždarymas tapo esmine problema itin smarkiai pandemijos nusiaubtame Milvokyje. Šiame mieste buvo įsikūrusios giliai tikinčios vokiečių ir norvegų imigrantų bendruomenės.

„Bažnyčių uždarymas advento ir Kalėdų laikotarpiu buvo reikšmingas dalykas. Tais laikais apsilankymas bažnyčioje žmonėms prilygo naršymui socialiniuose tinkluose“, – aiškina L. Calderis.

Tačiau, pasak istoriko, per Kalėdas mišios buvo leidžiamos netgi Milvokyje.

Suprantama, Kalėdiniu laikotarpiu labai svarbus apsipirkinėjimas, rūpėjęs ir 1918 m. Nors didieji išpardavimų maratonai ir „Juodojo penktadienio“ beprotybė prasidėjo tik po kelių dešimtmečių, bet jau tada pardavėjai ėmė suprasti, kad šventinis apsipirkinėjimo laikotarpis gali nulemti visų jų metų sėkmę (arba nesėkmę).

„Lapkritį ir gruodį reklamos kvietė žmones eiti apsipirkti“, – pasakoja L. Calderis. Jis teigia, kad pardavėjai nerimavo dėl galimų tiekimo grandinės problemų ir ragino pirkėjus apsirūpinti prekėmis anksčiau, nes jos gali pasibaigti. Jie netgi užtikrino potencialius pirkėjus pristatysiantys prekes besibaiminantiems kažkur išeiti.

K. C. Davisas teigia, kad parduotuvių savininkų noras iš Kalėdų laikotarpio išspausti kuo daugiau nebuvo palankus kaukių dėvėjimui.

„Jie nenorėjo, kad žmonės parduotuvėse dėvėtų kaukes, nes manė, jog tai atrodė gąsdinančiai“, – aiškina K. C. Davisas.

Nepaisant bruzdėjimo dėl kaukių, klausimas dėl apsisaugojimo nuo ispaniškojo gripo nebuvo toks politizuotas kaip kovos su koronavirusu priemonės šiandien, pabrėžia Howardas Markelis, Mičigano universiteto medicinos centro Medicinos istorijos padalinio direktorius.

„Dauguma žmonių laikėsi nurodymų, nes jų pasitikėjimas tiek valdžios pareigūnais, tiek medicinos mokslu buvo stipresnis nei šiandien, nors tada mokslas ir nebuvo tiek išvystytas kaip dabar“, – mano H. Markelis.

Jis pažymi, kad XX a. pradžios visuomenei epidemija buvo puikiai pažįstamas ir suprantamas dalykas. Šeimos, netekusios difterija sirgusio vaiko ar mačiusios, kaip jų artimąjį sužalojo poliomielitas, buvo iš esmės nusiteikusios laikytis kai kurias jų veiklas ribojančių nurodymų. Dauguma visuomenės sveikatos tarnybų darbuotojų turėjo skiriamuosius ženklus ir pasitelkdavo policijos pajėgas, dėl to beveik nebuvo diskutuojama ar priešinamasi.

„Jie galėjo priverstinai karantinuoti ar išgabenti į saloje esantį karantino punktą“, – pasakoja H. Markelis.

L. Calderis dėsto, kad, savivaldai nurodant, kokios viešos veiklos yra leidžiamos ir draudžiamos, žmonės mėgino nuspręsti, kaip reikėtų pažymėti šventes.

„Skaitant to meto žmonių dienoraščius, matyti, kad jie neabejotinai yra pavargę, tačiau taip pat nusiteikę ramiai. Žmonės dėl švenčių nepanikavo ir nesipiktino. Žinoma, jie liūdėjo negalintys švęsti įprastai, norėjo susitikti su artimaisiais, tačiau domėjosi, ar tą daryti galima, ar ne“, – kalbėjo istorikas.

H. Markelis taip pat yra skaitmeninio pandemijos medžiagos archyvo „Influenza Encyclopedia“ redaktorius. Jis pažymi, kad vienas iš privalumų šventinių veiklų planavimo prasme, kurį žmonės turėjo 1918 m. ir neturi dabar, buvo tas, jog artimųjų susibūrimai tada iš esmės nebuvo itin svarbūs kartą ar du per metus nutinkantys įvykiai, kaip dažnai yra šiuo metu.

„Didelės sudėtinės šeimos dažnai gyvendavo drauge arba visai netoli vienos kitų, tereikėdavo pereiti gatvę ar užlipti į kitą aukštą. Bendras visų susirinkimas prie šventinio stalo buvo gerokai mažiau reikšmingas įvykis nei šiandien, kad daugelis žmonių nebegyvena gimtajame mieste drauge su visa šeima“, – aiškina H. Markelis.

Tačiau amerikiečiai 1918 m. šventiniu laikotarpiu visgi troško pasimatyti dėl kitų priežasčių: tuo metu, lapkričio 11 d. oficialiai paskelbus Pirmojo pasaulinio karo pabaigą, jauni vyrai grįžinėjo iš mūšio laukų ir karinių bazių Europoje.

„Daugelis žmonių buvo apimti jausmo, kad išgyveno vienus istoriškai reikšmingiausių metų. Karo pabaiga buvo demokratijos pergalė prieš autoritarizmą. Dar prieš 11 mėnesių situacija neatrodė tokia gera. Paliaubų pasirašymas buvo didžiulis sukrėtimas ir palengvėjimas“, – atkreipia dėmesį L. Calderis.

Daugiau nei 100 tūkst. per mažiau nei metus kare žuvusių žmonių, kurių nemaža dalis mirė ir nuo ispaniškojo gripo, šeimoms, taip pat ir tiems, kurie dėl pandemijos neteko šalia buvusių artimųjų, Kalėdos buvo niūrios. Tačiau daugeliui kitų palengvėjimas, kurį atnešė karo pabaiga, ir akivaizdus pandemijos nuslūgimas skatino nemažą dalį amerikiečių susirinkti drauge.

„Didžiąją šalies dalį buvo apėmusi euforiška nuotaika. Dabar pastebimas sunkiai tramdomas troškimas išeiti iš namų ir švęsti. Jis egzistavo ir anuomet. Šalyje vyravo toks nusiteikimas: „Mes išgyvenome ir įveikėme siaubingus dalykus. Turime būti už tai dėkingi ir pasidžiaugti“, – pastebi K. C. Davisas.

Sunku tiksliai pasakyti, kiek šis džiugesys skatino žmones susiburti viešumoje ar rengti Kalėdų vakarėlius namuose, tačiau tai neabejotinai prisidėjo prie kai kurių trečiosios ispaniškojo gripo bangos atvejų ir mirčių. Turint omenyje sunkią šiandieninę padėtį, į tokią istorinę patirtį reikia rimtai atsižvelgti.

Panašiai kaip ir Ohajo valstijos sveikatos tarnybos pareigūnas 1918-aisiais, šiandien H. Markelis ragina atsispirti norui susiburti drauge, kad tokiu būdu būtų galima apsaugoti brangius žmones.

„Nepaisant to, kad šventinių susibūrimų atsisakymas prieštarauja viskam, kas mums yra svarbu šiuo kalėdiniu laikotarpiu, vis tiek privalome jų atsisakyti. Man liūdna taip kalbėti, bet realybės nenuneigsi“, – apibendrina H. Markelis.

Komentarai ()