Keisčiausias ir pikantiškiausias legendinių jūros pabaisų gyvačių paaiškinimas – štai ką iš tikrųjų matė jūreiviai (Foto, Video)  ()

Šimtmečius vandenynuose jūreiviai, teigdavo, kad sutikdavo keistų ir fantastiškų padarų – nuo krakenų iki jūros gyvačių ir undinių.


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Pranešimų apie krakeną – mirtiną, milžinišką monstrą, kuris troško žmogaus mėsos, galima rasti dar iš 1180 m., kai Norvegijos karalius Sverre'as parašė apie jūrų pabaisą. Neilgai trukus jūrininkai tvirtino, kad padarai buvo salos dydžio, puolė laivus didžiulėmis rankomis ir, legendai vystantis, sugebėjo paskandinti ištisus laivus sukurdami milžinišką verpetą, galintį ištisus laivus nutempti į vandenyno dugną.

Šią konkrečią pabaisą greičiausiai galima paaiškinti, kad jūreiviai susidūrė su milžinišku kalmaru.

Kitų būtybių, ypač jūrų gyvačių, paslaptis glūdi banginiuose.

Vieną garsiausių susidrūrimų su jūros gyvate aprašė danų liuteronų misionierius Hansas Egede'as: 1734 m. lliepos 6 d. jis ir jo laive buvę žmonės pamatė „baisiausią padarą, neprimenantį nieko, ką iki šiol matė anksčiau. Pabaisa pakėlė galvą taip aukštai, kad atrodė ji yra aukštesnė už „varnos lizdą“ (stebėjimo postą) ant pagrindinio stiebo. Galva buvo maža, o kūnas trumpas ir raukšlėtas. Nežinoma būtybė naudojo milžiniškus pelekus, kurie ją varė per vandenį. Vėliau jūreiviai taip pat pamatė jos uodegą, kuri buvo ilgesnė nei visas mūsų laivas“.

 

Norėdamas juos paaiškinti, šį ir kitus jūros gyvačių pastebėjimus 2005 m. pradėjo tirti Ig Nobelio premijos laureatas Charlesas Paxtonas. Jis padarė palyginimą su šiuolaikinėmis nuotraukomis ir aprašymais, ir paaiškėjo, kad keli susidūrimo atvejai su pabaisomis iš tikrųjų buvo matomi banginių peniai erekcijos būsenoje.

 

„Daugelis didžiųjų banginių turi ilgus, į gyvates panašius penius. Jei gyvūnas išniro iš vandens pilvu aukštyn, ir, jei banginis buvo seksualiai sužadintas, būtų matoma ištraukta varpa. Šiaurės Atlanto tikrinio banginio ir Ramiojo vandenyno pilkojo banginio varpos gali būti atitinkamai mažiausiai 1,8 m ir 1,7 m ilgio, o paprastam liudininkui tai gali atrodyti kaip uodega“, - jis ir keli kiti autoriai rašė žurnale „Archives of Natural History“.

Šią teoriją puikiai iliustruoja įvykis nutikęs 1875 m., kai prekybinio laivo „Pauline“ jūreiviai matė jūros gyvatę, kurią jie apibūdino kaip „balkšvą stulpą“. Ši gyvatė buvo pastebėta tarp kašalotų būrio, kurie tuo metu buvo „siautulingi iš jaudulio“.

Pasidalinkite su draugais
Aut. teisės: MTPC
MTPC
(32)
(4)
(28)

Komentarai ()