Ant išnykimo ribos atsidūrusios poliarinės meškos poruojasi su grizliais ir taip atsiranda vis daugiau hibridinės rūšies – „pizlių“ – atstovų. Mokslininkai sako, kad tam daugiausia įtakos turi klimato kaita.

Pasauliniam klimatui šylant, o Arkties vandenyną dengiančiam ledui plonėjant, badaujančios poliarinės meškos keliauja piečiau, kur susitinka su grizliais, kurių medžioklės plotai plečiasi į šiaurę.

Dažnėjant kontaktui, dažnėja ir poravimosi atvejų, todėl pastebima vis daugiau tokio poravimo rezultatų – hibridinių palikuonių.

Tiesa, kai kurie mokslininkai mano, kad tokios hibridinės meškos gali būti geriau prisitaikiusios prie dėl klimato kaitos pasikeitusios aplinkos.

„Paprastai gamtoje hibridai nėra geriau prisitaikę prie aplinkos už savo tėvus, tačiau egzistuoja tikimybė, kad šie hibridai turės didesnį maisto šaltinių spektrą“, – portalui „Live Science“ sakė Tenesyje veikiančio Vanderbilto universiteto paleontologė ir biologijos mokslų docentė Larisa DeSantis.

Poliarinių miškų kaukolės ilgesnės, todėl jos meistriškai gali ištraukti ruonį iš vandens, sakė ji. „Tačiau jų krūminiai dantys pagal jų kūno dydį yra mažesni, nes ėda banginių ar ruonių riebalus. O grizliai, priešingai, gali ėsti ką tik jie nori. Kol kas dar nežinome, tačiau tarpinis „pizlio“ kaukolės variantas gali suteikti jiems biomechaninį pranašumą“, – sakė L. DeSantis.

Grizliai ir poliarinės meškos kaip atskiros rūšys susiformavo tik prieš 500-600 tūkst. metų, todėl šios rūšys gali tarpusavyje poruotis ir susilaukti palikuonių. Nelaisvėje esančių gyvūnų stebėjimai ir laukinėje gamtoje atliktas tyrimas parodė, kad jų hibridai taip pat vaisingi ir gali daugintis.

Tokios hibridinės meškos stebimos nuo 2006 metų, kai vienas medžiotojas Kanadai priklausančioje Arkties teritorijoje nušovė, kaip pats manė, poliarinę mešką. Tačiau, atidžiau apžiūrėjęs gyvūną, jis pastebėjo, kad šis buvo neįprastas.

Šios poliarinės meškos kailis buvo kreminės-baltos spalvos, tačiau letenos su nagais buvo ilgesnės, jis turėjo kuprą, plokščią snukį ir ant kailio buvo rudos kailio kaip pas grizlį dėmės. Vėliau atlikti DNR tyrimai patvirtino, kad tas gyvūnas buvo hibridas. Tai buvo pirmas užregistruotas poliarinės meškos ir grizlio palikuonis.

Nuo tada hibridų skaičius augo. 2017 metais žurnale „Arctic“ buvo aprašytas tyrimas, kurio metu buvo konstatuota, kad viena poliarinė meška, kuri poravosi su dviem grizliais, iš viso susilaukė aštuonių hibridinių palikuonių.

„Pizlių“ skaičiaus augimas sutampa su poliarinių meškų skaičiaus mažėjimu. Prognozuojama, kad per ateinančius 30 metų pastarųjų sumažės daugiau nei 30 proc., teigta žurnale „Biology Letters“ 2016 metais aprašyto tyrimo išvadose.

Toks staigus mažėjimas iš dalies yra siejamas su tuo, kad grizliai pamažu kėsinasi į poliarinių meškų plotus, kur šios dvi rūšys konkuruoja dėl maisto, o taip pat dėl specifinės poliarinių meškų mitybos, savo tyrimo išvadose, kuriose balandžio 1 d. buvo paskelbtos žurnale „Global Change Biology“, sakė L. DeSantis.

Jos teigimu, universalus gyvūnai, tokie kaip kojotai ar pumos, geriausiai išgyvena besikeičiančioje aplinkoje, lyginant su specifiniais plėšrūnais, pavyzdžiui, poliarinėmis meškomis.

„Poliarinės meškos vartojo minkštą maistą net Viduramžių šiltuoju laikotarpiu – ankstesniu spartaus atšilimo laikotarpiu. Ir jų mityba beveik nepasikeitė, – aiškino L. DeSantis, turėdama omeny meškų vartojamus banginių ar ruonių riebalus. – Štai kodėl tai, ką mes matome – visos tos badaujančios poliarinės meškos, ieškančios alternatyvių maisto šaltinių – gali būti tik ledkalnio viršūnė.“

JAV nacionalinio sniego ir ledo duomenų centro (NSIDC) duomenys rodo, kad nuo 1981 iki 2010 Arkties vandenyną dengiantis ledas, kuris yra poliarinių meškų medžiojimo plotas, susitraukė maždaug 870 tūkst. kvadratinių kilometrų. Toks plotas prilygtų dviem Kalifornijos valstijoms.

Nors poliarinės meškos gali pakoreguoti savo mitybą ir, pavyzdžiui, būdamos ant žemės vartoti jūrų paukščių kiaušinius ar medžioti šiaurės elnius, žurnale „Frontiers in Ecology and the Environment“ 2015 metais aprašyto tyrimo duomenys rodo, kad iš tokio maisto gautos kalorijos neleidžia joms kompensuoti kalorijų, kurias sudegina.

Dėl to formuojasi arealas, kuriame hibridinės meškos yra geriau prisitaikiusios, o tai gali lemti biologinės įvairovės sumažėjimą, jeigu tokie hibridai pakeis poliarines meškas.

„Klimato kaita turi milžinišką poveikį daugybei rūšių, – pažymėjo L. DeSantis. – Tačiau poliarinės meškos yra ta „kanarėlė anglių kasykloje“, kuri rodo, kokia iš tiesų blogai yra padėtis.“

Tačiau jis pripažįsta, kad „pizliai“ gali tapti liūdnu, bet būtinu kompromisu šylančiame pasaulyje.

„Mitybos grandinės viršuje esantys plėšrūnai padeda stabilizuoti ekosistemas, todėl tikrai tikiuosi, kad poliarinės meškos Arktyje išliks. Tačiau galbūt „pizliai“ leis meškoms ir toliau egzistuoti tarpiniuose Arkties regionuose? Galbūt taip. Štai kodėl turime ir toliau juos tyrinėti“, – sakė ji.

Komentarai (1)