Pamirštas karas – vienintelė istorijoje JAV karinė invazija į Rusiją: kaip amerikiečiams viskas klojosi? (Foto, Video) ()
|
Visi šio ciklo įrašai |
|
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Amerikos ekspedicinės pajėgos Šiaurės Rusijoje
Pagrindinės JAV intervencinės pajėgos šiaurės Rusijoje, vadinamosios „Baltojo lokio ekspedicija“, buvo 339-asis pulkas, vadovaujamas plk. George'o Stewarto. Jas sudarė vyrai iš Šiaurės Amerikos Mičigano valstijos.
Buvo manoma, kad įpratę prie šalto oro namuose, jie greitai prisitaikys prie atšiaurių Murmansko ir Archangelsko klimato sąlygų. Amerikos kariuomenei (5500 vyrų) vadovavo britai, kurių pajėgos regione buvo kelis kartus didesnės. JAV pajėgos į Archangelską atvyko 1918 m. rugsėjo 4 d.
Šiaurės Rusijoje, skirtingai nei Tolimuosiuose Rytuose, amerikiečiai patyrė gana dideles kovas su bolševikais. Nors Greivso „sibiriečiai“ buvo įsikūrę giliai Kolčiako armijos pozicijų gale, „Baltieji lokiai“ dalyvavo tiesioginiuose susirėmimuose ne tik su partizanų būriais, bet ir su reguliariosios Raudonosios armijos daliniais.
1919 m. sausio mėn. raudongvardiečiams pasistūmėjus link Šenkursko, apsuptyje atsidūrė iki 500 amerikiečių karių. Praradus 25 vyrus, taip pat artileriją, įrangą ir amuniciją, jiems pavyko išsiveržti tik padedant vietovę gerai pažįstantiems baltųjų karininkams.
1918 m. lapkričio mėn. buvo pasirašyta paliaubų sutartis ir 1919 m. birželio mėn. taika su Vokietija, todėl iškilo klausimas dėl Amerikos kariuomenės buvimo Rusijoje naudingumo. „Kokia yra mūsų tautos politika Rusijos atžvilgiu? Aš nežinau mūsų politikos ir nepažįstu nė vieno žmogaus, kuris išmanytų ją“, 1918 m. gruodžio 12 d. kalboje paklausė senatorius Hiramas Johnsonas.
Tačiau, kariuomenės vadovybė neskubėjo nurodyti evakuotis. 339-ojo pulko kareivių grupei, kuri 1919 m. kovo mėn. pateikė prašymą grįžti namo, buvo pagrasinta karo lauko teismu.
Po to, kai 1919 m. pabaigoje Rusijos šiaurėje ir rytuose buvo sumuštas baltųjų judėjimas, Amerikos kariuomenės buvimas ten prarado tikslą.
Paskutiniai kariai paliko Rusijos teritoriją 1920 m. balandžio mėn. Per visą intervencijos laikotarpį Sibiro korpusas ir „Baltieji lokiai“ prarado 523 vyrus, kurie žuvo mūšiuose arba mirė dėl ligų, nušalimų ar nelaimingų atsitikimų.
Lt. Johnas Cudahy iš 339-ojo pulko savo knygoje „Arkangelas“ rašė: „Kai paskutinis batalionas išplaukė iš Archangelsko, nė vienas kareivis nežinojo, už ką jis kariavo ar kodėl dabar grįžta namo ir kodėl jo bendražygiai liko už nugaros – tiek daug jų po mediniais kryžiais“.
