Pirmasis Adolfo Hitlerio mėginimas užgrobti valdžią – garsusis Alaus pučas: kaip beveik niekam nežinomas Hitleris atsidūrė viso pasaulio dėmesio centre (Foto, Video)  ()

Pučas pirmą kartą atkreipė į Hitlerį vokiečių tautos dėmesį, o būsimasis fiureris atsidūrė viso pasaulio laikraščių pirmojo puslapio antraštėse.


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

1923 m. lapkričio 8-9 d. Adolfas Hitleris su savo pasekėjais surengė vadinamąjį Alaus (arba Miuncheno) pučą Miunchene, kurio metu buvo nesėkmingai bandoma perimti vyriausybę Bavarijoje, pietinės Vokietijos žemėje.

Nuo 1921 metų Hitleris vadovavo nacių partijai – naujai politinei grupei, kuri propagavo vokiečių pasididžiavimą ir antisemitizmą, ir kuri nebuvo patenkinta Versalio taikos sutarties, kuri baigė Pirmąjį pasaulinį karą, sąlygomis.

Po nepavykusio pučo arba valstybės perversmo, Hitleris už valstybės išdavimą ir buvo nuteistas kalėti penkerius metus. Vis dėlto, už grotų jis praleido vos 9 mėnesius, per kuriuos parašė „Mein Kampf“ („Mano kova“), savo politinę autobiografiją.

Pučas ir vėliau sekęs Hitlerio teismas pavertė jį nacionaline asmenybe. Po kalėjimo jis stengėsi atkurti nacių partiją ir teisiniais bei politiniais metodais įgyti valdžią.

Prieš pučą

1923 m. Adolfui Hitleriui buvo 34 metai – amžius, kai dauguma žmonių baigę mokyklą ir įgiję profesiją kuria karjerą. Tačiau jis buvo metęs vidurinę mokyklą ir žlugęs menininkas, kurio karinė tarnyba Pirmojo pasaulinio karo metu buvo jo gyvenimo aukščiausias taškas.

1918 m. spalio mėn. sužalotas Didžiosios Britanijos garstyčių dujų išpuolio metu, Hitleris gulėjo karo lauko ligoninėje, kai 1918 m. lapkritį karas baigėsi. Jis įsitikino, kad jo gyvenimo misija yra „išgelbėti Vokietiją“, kaip jis vėliau pasakė.

 

Nusivylęs Vokietijos pralaimėjimu Pirmajame pasauliniame kare, dėl kurio tauta liko ekonomiškai prislėgta ir politiškai nestabili, Hitleris grįžo į Miuncheną, kur gyveno prieš karą, ir įsidarbino policijos šnipu, kur jam buvo įsakyta infiltruotis į nedidelę grupę, vadinamą Vokietijos darbininkų partija.

Hitlerį patraukė nacionalistinė ir antisemitinė grupės ideologija. Jis įstojo į partiją 1919 m. ir netrukus tapo vienu iš ankstyvųjų jos lyderių. Jis taip pat susitiko su Dietrichu Eckartu (1868–1923), kuris buvo vienas iš partijos įkūrėjų ir Thule draugijos, okultistinės grupės, užsiimančios rasės grynumo teorijomis ir germanų kultūros ištakomis, narys. Eckartas tapo Hitlerio mentoriumi, supažindino jį su įtakingais žmonėmis ir išmokė būti efektyviu viešosios kalbos oratoriumi.

Iki 1921 m. Hitleris kreipėsi į kelių tūkstančių žmonių minias vietinėse alaus salėse, kurios buvo bendros vietos bavarams susirinkti į politinius susitikimus. Vokietijos darbininkų partija pakeitė pavadinimą į Nacionalinę Vokietijos socialistų darbininkų partiją arba nacių partiją, o 1921 m. liepos mėn. jos vadovu išrinko Hitlerį.

Per dvejus metus nacių partijos populiarumas išaugo, kai pietų Vokietijos gyventojai prarado pagarbą Veimaro Respublikos vadovybei Berlyne. Vokietijos sumokėtos kompensacijos sąjungininkams, kaip reikalaujama Versalio sutartyje, sukėlė nepaprastai didelę infliaciją, kuri sunaikino žmonių santaupas.

Be to, nuo 1923 m. sausio mėn. Prancūzijos ir Belgijos pajėgos užėmė Rūrą, Vokietijos sunkiosios pramonės centrą – tai dar labiau prisidėjo prie nacionalinio pažeminimo jausmo.

 

Alaus pučas

Iki 1923 m. lapkričio mėn. Hitleris su bendražygiais sumanė užgrobti Bavarijos žemės valdžią (ir taip pradėti didesnę revoliuciją prieš Veimaro Respubliką) pagrobdami Bavarijos valstybės komisarą Gustavą von Kahrą (1862–1934) ir dar du konservatyvius politikus.

Hitlerio plane buvo numatyta panaudoti dešiniojo sparno Pirmojo pasaulinio karo generolą Erichą Ludendorffą (1865–1937) kaip figūrą, žygiui į Berlyną, siekiant nuversti Veimaro Respubliką.

Hitlerio siūlomą pučą įkvėpė Italijos diktatorius Benito Mussolini, kurio žygis į Romą 1922 metų spalio mėnesį buvo sėkmingas nuverčiant liberaliąją Italijos vyriausybę.

Alaus pučas pavaizduotas filme „Hitler: The Rise of Evil" (2003 m.):

Iš pradžių Hitleris kreipėsi į von Kahrą, siūlydamas jam vesti žygį į Berlyną, tačiau, kai von Kahras pradėjo atsitraukti nuo plano, Hitleris nusprendė viską daryti be jo. Išgirdęs, kad 1923 m. lapkričio 8 d. Von Kahras turėjo kreiptis į didelę minią Bürgerbräukeller, vienoje didžiausių alaus salių Miunchene, Hitleris su šimtais savo pasekėjų tą vakarą apsupo salę.

Nacių partijos lyderis ir apie 20 jo bendrininkų įsiveržė į salę, ir Hitleris paleidęs šūvį į lubas paskelbė „nacionalinę revoliuciją“. Von Kahras ir du kolegos buvo suvaryti į galinį kambarį, o vienas iš Hitlerio bendražygių paskambino Ludendorffui. Generolas atvykęs į salę įtikino tris Bavarijos vadovus pasiduoti Hitlerio reikalavimams dėl žygio Berlyne.

 

Tęsinys kitame puslapyje:

Pasidalinkite su draugais
(14)
(1)
(13)

Komentarai ()