„Sovietų Izraelis“ – Žydų Autonominė sritis, turėjusi tapti „pažadėtąja žeme“: kodėl Stalinas atokiausioje Tolimųjų Rytų vietoje sukūrė žydų valstybę, kurioje iki šiol gyvena vos 1 procentas šios tautos? (Foto, Video) ()
Kaip Tolimuosiuose Rytuose atsirado iki šiol egzistuojanti Žydų Autonominė sritis?
|
Visi šio ciklo įrašai |
|
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
1920-aisiais Josifas Stalinas rėmė idėją sovietų žydams suteikti savo tėvynę. Tačiau Žydų Autonominė sritis pasirodė nesėkmingas projektas, daugiausia dėl to, kad ji yra vienoje tolimiausių ir atokiausių Tolimųjų Rytų vietovių. Nepaisant to, ji vis dar egzistuoja ir šiandien, nors žydai sudaro tik apie 1 procentą gyventojų.
XX-ojo amžiaus pradžia buvo sunkus metas Rusijos žydams, kuriems buvo leista gyventi tik Sėslumo ribose ir kur jie dažnai susidurdavo su smurtiniais pogromais. Pavyzdžiui, 1905 m. per politinių neramumų atakas buvo nužudyta apie 800 žmonių.
Sėslumo riba buvo panaikinta po Vasario revoliucijos 1917 m., tačiau, kaip ir visos kitos tautybės, žydai siaubingai nukentėjo per Rusijos pilietinį karą, kai visų pusių karinės frakcijos nebaudžiamai plėšė, priekabiavo ir žudė žmones.
Pagal statistiką pilietinio karo metu žuvo net 200 000 žydų. Grįžus taikai ir sustiprėjus sovietų valdžiai, vyriausybė ėmė domėtis – kaip elgtis „žydų klausimu“?
Stalino pasirinkimai
Kai kurie žmonės teigė, kad Josifas Stalinas, 1924 m. sutelkęs valdžią savo rankose, yra „judofobas“. Nepaisant to, jis griežtai paneigė tokius teiginius ir antisemitizmą pavadino „kanibalizmo liekana“. Vis dėlto, jis jautė, kad reikia kažką daryti su sovietų žydais.
Po Spalio revoliucijos į komerciją ir nedidelius amatus (pagrindinius žydų užsiėmimus) buvo žiūrima neigiamai dėl klasinių priežasčių. Taigi vyriausybė planavo žydus paversti valstiečiais.
Stalinas troško priversti išsibarsčiusius žydų gyventojus gyventi aiškiai apibrėžtoje teritorijoje ir suteikti jiems nacionalinę autonomiją, kurią turėjo ir daugelis kitų sovietų tautybių.
Be to, kad padėjo spręsti vidaus problemas, specialaus sovietų žydų „socialistinio sionizmo“ sukūrimas taip pat padėtų Maskvai konkuruoti su tuo metu įsibėgėjusiu sionistų projektu Palestinoje. Bet kur sukurti šią sovietinę „pažadėtąją žemę“?
„Krymo Kalifornija“
Pirmasis žydų srities variantas pasirodė 1926 m., kai Maskva paskelbė remianti žydų autonominį regioną Kryme, kur pagal planą ten persikels apie 96 000 žydų šeimų.
Projektas įgijo tarptautinį mastą, kai 1929 m. SSRS pasirašė sutartį su Niujorke įsikūrusia žydų pagalbos organizacija Amerikos žydų jungtiniu platinimo komitetu. Komitetas skyrė 1,5 mln. USD per metus finansuoti „Krymo Kaliforniją“ ir žydų perkėlimą į šį regioną.
SSRS pradėjo aprūpinti žydų bendruomenes įsikurti ir gyventi Kryme. Pradžia atrodė gera: buvo sukurtos kelios komunos, kurios efektyviai dirbo sodindamos sėklas ir plėtodamos galvijų auginimą.
Tačiau netrukus iškilo problemų: vietos grupės, kurios pavydėjo gerai finansuojamiems Krymo žydams, pradėjo pogromus ir sukėlė rimtus neramumus pusiasalyje.
Tęsinys kitame puslapyje:
Planas „B“
Nepatenkintas Stalinas lėtai uždarė „Krymo Kaliforniją“ ir sugalvojo naują planą: žydus perkelti į atokias Sibiro vietoves, kur buvo daug žemės ir nebuvo pagrindo kovoti.
1928 m. pirmosios žydų šeimos pradėjo kraustytis į Amūro upės baseiną, netoli nedidelio Tichonkajos kaimo kaimynystėje. Palaipsniui jis transformavosi į Birobidžano miestą (6000 km į rytus nuo Maskvos) ir tapo 1934 m. įkurtos Žydų Autonominės srities sostine.
Oficialiuose sovietų žydų žurnaluose buvo publikuoti eilėraščiai ir pasakos, skirtos šiam regionui, kuris tapo žinomas kaip „sovietinė Palestina“ – ilgai laukta krašto bežemių tėvynė.
Kas nutiko ne taip?
Tačiau šis žemės atidavimo sovietų žydams projektas nebuvo sėkmingas. Kelionė į Birobidžaną buvo nepaprastai ilga ir sunki, o perkėlimas buvo prastai organizuotas.
Regiono statusas taip pat buvo neaiškus: tai nebuvo respublika, o tik „autonominė sritis“, turinti neaiškias privilegijas Chabarovsko srityje. 1935 m. Stalinas nusprendė nesuteikti regionui realios autonomijos, palikdamas sovietinius žydus be valstybingumo.
Be to, Stalinas nenorėjo leisti žydams iš užsienio keltis į naująją sritį, net 1930-aisiais, kai daugelis bandė pabėgti nuo nacių keliamo pavojaus Europoje. Be to, sovietų lyderis įvykdė mirties bausmę daugeliui regiono žydų pareigūnų tiek prieš, tiek po Antrojo pasaulinio karo.
Dabartinė situacija
1948 m. įkūrus Izraelio valstybę, žydai turėjo kur kas patrauklesnę vietą persikelti nei atokus regionas šiaurės Azijoje. Netrukus po jo sukūrimo, Izraelis tapo SSRS priešininku, todėl Stalinas skeptiškai vertino pagalbą žydams.
„Pats Stalinas sugriovė žydų autonominį regioną kaip žydų tautos nacionalinį židinį“, - savo knygoje apie regiono istoriją rašė regiono istorikas Valerijus Gurevičius.
Didžiausio piko metu, 1940-aisiais, žydų populiacija regione pasiekė aukščiausią tašką ir siekė apie 46 000–50 000, maždaug 25% visų gyventojų.
Žydų autonominis regionas (kurio plotas dvigubai mažesnis už Lietuvos – 36 000 km2) vis dar egzistuoja, o Birobidžane šiandien gyvena apie 75 000 gyventojų. 2010 m. surašymo duomenimis, iš 177 000 srities gyventojų, žydai sudaro tik 1 procentą arba vos apie 1600 žmonių. Praėjus beveik 90 metų nuo idėjos sukūrimo akivaizdu, kad „Tolimųjų Rytų Palestinos“ planai žlugo.
