Misija į Kentauro Alfą tapo realistiškesnė - vietoje 6000 metų užtektų vos 22: viena pagrindinių kliūčių gali būti įveikta naudojant esamas technologijas (10)
Prireiks tūkstančių metų, kol greičiausias žmonijos erdvėlaivis pasieks net artimiausias žvaigždes. „Breakthrough Initiatives“ buvo tiriama galimybė kelionę sumažinti iki dešimtmečių, potencialiai leidžiant misiją pradėjusiems mokslininkams pamatyti rezultatus.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Naujas straipsnis, publikuotas „Journal of the Optical Society of America B“ parodo, kad viena pagrindinių kliūčių tokiame projekte gali būti įveikta naudojant esamas technologijas, nors autoriai pripažįsta, kad lieka ir kitų kliūčių.
Kuo masyvesnis objektas, tuo sunkiau jį pagreitinti, ypač artėjant šviesos greičiui, o tai yra pagrindinė bet kurio erdvėlaivio, varomo savo kuru, problema.
Kentauro Alfa yra artimiausia Saulės sistemai žvaigždė ir planetų sistema – iki jos yra 4,37 šviesmečiai, tačiau žmogui prireiktų maždaug 6000 metų ją pasiekti dabartinėmis technologijomis.
„Norint įveikti didžiulį atstumą tarp Kentauro Alfos ir mūsų pačių Saulės sistemos, turime galvoti kur kas plačiau ir sukurti naują tarpžvaigždinių kosminių kelionių būdą“, – sako dr. Chathura Bandutunga iš Australijos nacionalinio universiteto.
Idėja naudoti lazerius erdvėlaivio postūmiui egzistavo dešimtmečius, tačiau dabar ji yra rimčiau nagrinėjama kaip „Breakthrough Starshot“ dalis. Kuriant šį projektą yra daug iššūkių, tačiau Bandutunga teigia, kad atmosfera nebūtinai turi būti vienas iš jų.
Žvaigždžių mirgėjimas mums primena, kiek atmosfera veikia įeinančią šviesą. Tie patys iškraipymai veikia lazerio šviesą, siunčiamą į viršų, galimai trukdydami lazeriams pritaikyti jėgą, reikalingą erdvėlaiviui pastumti. Kai kurie idėjos šalininkai pasiūlė paleidimo sistemą statyti Mėnulyje, tačiau jos kaina būtų kosminė.
Bandutunga teigia, kad adaptyvioji optika, naudojama teleskopuose atmosferos iškraipymui kompensuoti, gali būti naudojama atvirkščiai. Mažas prie palydovo pritvirtintas lazeris, nukreiptas į Žemę, gali būti naudojamas realiu laiku matuoti atmosferos poveikį, leidžiant prisitaikyti žymiai galingesnius lazerius, esančius ant žemės, ir saugiai sutelkti jų šviesą į kosminį erdvėlaivį.
„Žymiai galingesni“ nėra perdėti žodžiai. Ankstesni tyrimai nustatė, kad šių lazerių galios reikalavimai, kuriuos reikia perduoti skraidančioms priemonėms, yra 100GW. Visa JAV vienu metu vidutiniškai sunaudoja 450 GW elektros energijos.
Bandutunga ir projekto bendraautorius dr. Paulas Sibley dėl to nesibaimina. „Jis turės veikti tik 10 minučių visu pajėgumu“, – sakė jie IFLScience. „Taigi mes įsivaizduojame akumuliatorių arba superkondensatorių, kurie gali per kelias dienas sukauptą energiją staiga paleisti.“ Galia būtų tiekiama iš 100 milijonų lazerių, paskirstytų kvadratinio kilometro plote.
Visa ši galia būtų nukreipta į objektą, kurio skersmuo ne daugiau kaip 10 metrų, kol lazeriai išsijungs, jis judės maždaug 20 procentų šviesos greičio. Kentauro Alfą erdvėlaivis galėtų pasiekti maždaug per 22 metus.
Kad erdvėlaivis neišsilydytų yra „neabejotinai vienas iš likusių didelių iššūkių“, – Bandutunga ir Sibley pripažino „IFLScience“. Kad to išvengtume, jis turi būti veidrodinis, toks beveik tobulas, kad atspindėtų 99,99 proc. ant jo krentančios šviesos, padvigubindamas impulsų perdavimą ir sumažindamas šilumą.
Erdvėlaivis per kelias dienas prasiveržtų pro Kentauro Alfos sistemą, tikriausiai niekada nepriartėdamas prie planetos. Tačiau idėjos grožis yra tas, kad pastačius paleidimo sistemą, papildomų zondų siuntimas tampa palyginti pigus. Zondų parkas gali užtvindyti netoliese esančias žvaigždžių sistemas, maksimaliai padidindamas tikimybę iš arčiau apžvelgti bet kurias Žemės dydžio planetas.
