Labiausiai tikėtinos kosminės katastrofos, galinčios akimirksniu išnaikinti gyvybę Žemėje – tai galėtų nutikti ir rytoj: praeityje panašių įvykių jau yra nutikę (Foto, Video) ()
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
4. Vietinis gama spindulių pliūpsnis
Itin galingus energijos protrūkius, vadinamus gama spindulių pliūpsniais, gali sukelti binarinės žvaigždžių sistemos (dvi žvaigždės, skriejančios aplink bendrą centrą) ir supernovos (sprogstančios žvaigždės).
Šie energijos pliūpsniai yra nepaprastai galingi, nes jie sutelkia savo energiją į siaurą spindulį, trunkantį ne ilgiau kaip sekundes ar minutes. Gauta spinduliuotė gali pakenkti ir sunaikinti Žemės ozono sluoksnį, todėl gyvybė gali būti pažeidžiama nuo stiprios Saulės ultravioletinės spinduliuotės.
Astronomai atrado žvaigždžių sistemą WR 104, kuri galėtų surengti tokį renginį. WR 104 yra maždaug už 5200–7500 šviesmečių, o tai nėra pakankamai toli, kad būtų saugu. Ir mes galime tik spėti, kada įvyks sprogimas. Laimei, yra tikimybė, kad spindulys nepataikys į Žemę.
5. Netoliese esančios supernovos
Supernovos sprogimai, įvykę žvaigždei pasiekus savo gyvenimo pabaigą, Paukščių Tako galaktikoje įvyksta vidutiniškai kartą ar du per 100 metų. Jos labiau būdingos arčiau tankaus Paukščių Tako centro, o mes esame maždaug du trečdaliai kelio nuo centro – tai pakankamai saugus atstumas.
Taigi ar netrukus galime tikėtis netoliese esančios supernovos? Oriono žvaigždyne esanti raudonoji milžinė Betelgeizė – mirštanti žvaigždė – yra vos už 460–650 šviesmečių. Ji gali tapti supernova šiandien arba per ateinančius milijonus metų.
Laimei, astronomai apskaičiavo, kad supernova turėtų būti nutolusi mažiausiai 50 šviesmečių nuo mūsų, kad jos spinduliuotė pakenktų mūsų ozono sluoksniui. Taigi panašu, kad būtent ši žvaigždė neturėtų kelti didelio nerimo.
6. Klajojančios žvaigždės
Klajojanti žvaigždė, keliaujanti per Paukščių Taką, gali priartėti prie mūsų Saulės taip arti, kad klajoklė pradėtų sąveikauti su uolingu Orto debesiu (mūsų kometų šaltinis) Saulės sistemos pakraštyje. Tai gali suteikti didesnę tikimybę, kad didžiulė kometa nukris į Žemę.
Pati Saulė skrieja Paukščių Taku per daugiau ar mažiau tankius tarpžvaigždinių dujų lopinėlius. Šiuo metu esame ne tokiame tankiame burbule, kurį sukūrė supernova. Saulės vėjas ir Saulės magnetinis laukas padeda sukurti į burbulą panašų regioną, supantį mūsų Saulės sistemą – heliosferą, kuri apsaugo mus nuo sąveikos su tarpžvaigždine terpe. Kai paliksime šį regioną per 20 000–50 000 metų (priklausomai nuo dabartinių stebėjimų ir modelių), mūsų heliosfera galėtų būti ne tokia efektyvi, atidengdama Žemę pavojingai terpei.
