Vienas įspūdingiausių Šaltojo karo epizodų – Didžiojo herbo blakė: kaip sovietai pasinaudoję vaikų dovana ir niekam nežinant 7 metus šnipinėjo JAV – amerikiečiai net nežinojo kaip ji veikia (Foto, Video) ()
|
Visi šio ciklo įrašai |
|
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
1952 m. naujuoju JAV ambasadoriumi Maskvoje buvo paskirtas George'as Kennanas, o prieš pat jam atvykstant į „Spaso namus“ rusai pradėjo atnaujinti interjerą. Darbą atliko sovietų darbuotojai, nedalyvaujant amerikiečių personalui.
Nerimaudamas dėl to, kad namo renovacijos metu darbuotojai galėjo paslėpti paklausymo prietaisų, Kennanas užsakė namo „valymą“ su standartine įranga, skirta aptikti pasiklausymo įrangą. Bet vis tiek nieko nerasta.
1952 m. rugsėjo mėn. JAV Valstybės departamento saugumo technikai Johnas Fordas ir Josephas Bezjianas atvyko į Maskvą su išsamesnės paieškos planu.
Bezjianas ambasadoriaus rezidencijoje praleido eletą bevaisių parų, naktimis ieškodamas blakių. Kai šios paieškos nieko nedavė, Bezjianas pasiūlė, kad jiems gali pasisekti daugiau, jei Kennanas duos sovietams ką nors pasiklausyti.
Tą vakarą ambasadorius paskambino savo sekretoriui ir ėmė diktuoti apie jai anksčiau išslaptintą diplomatinį tekstą, o Fordas ir Bezjianas apėjo namus ieškodami, ar nėra signalų perdavimo prietaisų.
„Staiga vienas jų pasirodė kabineto tarpduryje ir ženklais bei šnabždesiais paprašė manęs „tęsti, tęsti“. Tada jis vėl dingo, bet netrukus grįžo, lydimas kolegos, ir pradėjo judėti po kambarį, kuriame dirbome.
Pagaliau sutelkęs dėmesį į kambario kampą, kur ant stalo buvo radijas, tiesiai po apačioje esančiu apvaliu mediniu Jungtinių Valstijų herbu, kuris kabojo ant sienos.
Jis nukabino herbą, paėmė mūrininko plaktuką ir pradėjo, mano sumišimui ir pasibaisėjimui, daužyti plytų sieną, ant kurios kabojo herbas. Tačiau tai jo netenkino, jis nukreipė šiuos smūgius į patį herbą.
Aš, toliau telefonu murmėdamas savo tekstą, likau sužavėtas, bet pasyvus šios neeilinės procedūros žiūrovas. Tačiau per kelias akimirkas viskas baigėsi.
Susijaudinęs virpėdamas technikas iš sudaužyto herbo liekanų ištraukė mažą, ne daug didesnį už pieštuką, prietaisą, kuris, patikino jis, buvo blakė, kurią galėjo įjungti kažkoks elektroninis spindulys iš pastato išorės“, savo prisiminimuose pasakojo ambasadorius George'as Kennanas.
Kitą rytą įrenginys buvo nuskraidintas į Vašingtoną, kur jis įgijo „The Thing“ pavadinimą, nes buvo toks gluminantis, kad pasimetę tyrėjai neįsivaizdavo, kaip jis veikia.
Federalinis tyrimų biuras ėmėsi analizuoti įrenginį ir pasamdė žmones iš Didžiosios Britanijos „Marconi Company“, kurie padėtų atlikti analizę. Tyrimą atliko britų mokslininkas, vėliau MI5 kontržvalgybos pareigūnas, Marconi technikas Peteris Wrightas. Jis sugebėjo pasiekti, kad „The Thing“ veiktų patikimai 800 MHz apšvietimo dažniu. Generatorius, kuris atrado prietaisą, buvo sureguliuotas iki 1800 MHz.
Wrighto tyrimas leido sukurti panašią britų sistemą, pavadintą SATYR, kurią 1950-aisiais naudojo britai, amerikiečiai, kanadiečiai ir australai.
1960 m. gegužę „The Thing“ buvo paminėtas Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje, kurią Sovietų Sąjunga sušaukė per 1960 m. „U-2“ incidentą, kai JAV šnipo lėktuvas buvo įskirdęs į SSRS teritoriją ir buvo numuštas.
JAV ambasadorius Henry Cabot Lodge Jr. pademonstravo blakės įtaisą rastą JAV herbe, kad parodytų, jog šnipinėjimo incidentai tarp abiejų tautų buvo abipusiai.
