Tyrėjai nustatė, kad šunys skirtingai reaguoja į melagingą informaciją, kurią jiems pateikia klaidingai informuotas žmogus, negu į atvirai meluojantį žmogų.

Supranta apgaulę geriau, nei galvota

Naujo tyrimo duomenimis, šunys gali atskirti, kada žmonės juos apgaudinėja. Išvados rodo, kad šunys turi „proto teoriją“, kuria naudodamiesi jie aiškinasi, ką jų šeimininkai ruošiasi daryti. Vaikai šį gebėjimą paprastai išsiugdo apie 4 gyvenimo metus.

„Nors kiekvienas šuns šeimininkas mano, kad jo šuo jį „supranta“, toks sudėtingas kitų žmonių psichikos būsenų supratimo lygis šunims dar niekada nebuvo moksliškai įrodytas“, – rašė vyresnysis autorius Ludwigas Huberis, Vienos Messerlio tyrimų instituto Lyginamojo pažinimo skyriaus vadovas, ir pagrindinė autorė Lucrezia Lonardo, Messerlio tyrimų instituto doktorantė, bendrame elektroniniame laiške „Live Science“.

Pasak jų, ankstesnių tyrimų, kuriuose buvo nagrinėjama, ar šunys gali suprasti apgaulę, rezultatai buvo prieštaringi. „Ir apskritai mokslininkai vis dar diskutuoja, ar kiti gyvūnai gali užsiimti vadinamuoju „minčių skaitymu“, reikalingu melui aptikti“, rašė autoriai.

Norėdami tai išsiaiškinti, mokslininkai į eksperimentą, kurio planas buvo paremtas ankstesniais žmonių vaikų, žmogbeždžionių ir šunų tyrimais, pasitelkė 260 įvairaus amžiaus ir dešimčių skirtingų veislių šunų. Eksperimento metu šunims buvo parodyti du nepermatomi kibirai, kuriuose galėjo būti laikomas maistas. Vienas eksperimentatorius (slėpėjas) iš pradžių maistą visada slėpė viename inde. Tačiau pusės bandymų metu, prieš išeidama iš kambario, maistą perkėlė į antrąjį indą.

Tuo tarpu antrasis asmuo, vadinamas komunikatoriumi, atidžiai stebėjo slėpėjos judesius ir, remdamasis tuo, ką matė, nurodė šunims, kur ieškoti maisto. Pirmojo eksperimento etapo metu šuo nematė, kur prieš tai buvo paslėptas maistas, tačiau komunikatorius visada sakydavo šuniui tiesą. Tam komunikatorė pritūpdavo prie kibiro su maistu, paimdavo jį, pakaitomis nukreipdavo žvilgsnį į kibirą ir į šunį ir sakydavo: „Žiūrėk, tai gerai, tai labai gerai“.

Antrajame etape autoriai tikrino, kaip šunų kibirėlio pasirinkimui įtakos turėjo komunikatoriaus elgesys. Atliekant vieną bandymą komunikatorius išėjo iš kambario po to, kai stebėjo, kaip slėpėjas deda maistą į pirmąjį kibirą. Kai pranešėjas išėjo iš kambario, slėpėjas perkėlė maistą į kitą kibirą (kitaip tariant, pranešėjas to nematė). Kito bandymo metu pranešėjas dalyvavo, kai slėpėjas perkėlė maistą iš pirmojo indo į kitą. Abiejuose bandymuose komunikatorius liepė šunims valgyti iš pirmojo kibiro, žiūrėdamas į tą kibirą ir sakydamas, kad jis geras.

Dauguma šunų pasirinko kibirą su maistu. Tačiau jie nustatė, kad daugiau šunų pasirinko kibirą, kurį nurodė komunikatorius, jei komunikatoriaus nebuvo kambaryje, kai slėpėjas pakeitė maisto vietą (tokiu atveju komunikatorius manė, kad tai, ką jis patarė, iš tikrųjų buvo tiesa).

„Kadangi daugiau šunų atsisakė sekti paskui žmogų informatorių, kuris žino, kur yra maistas (priešingai nei tas, kuris nežinojo), bet vis tiek rodo į tuščią puodelį, manėme, kad šunys galėjo suprasti, jog jos pasiūlymas yra apgaulingas“, – rašė autoriai elektroniniame laiške.

„Tikėjomės, kad daugumos šunų rezultatai bus priešingi“, – sakė autoriai „Live Science“. „Mes manėme, kad šunims galėjo būti smalsu patikrinti, kodėl išmanantis eksperimentatorius pirmą kartą pasiūlė netinkamą konteinerį.“ Juk taip elgėsi žmonių kūdikiai ir beždžionės ankstesniuose tyrimuose, kuriuose buvo bandomos panašios sąlygos.

Įdomu tai, kad viena iš veislių terjerai dažniau ignoravo klaidingai bendraujančio asmens pasiūlymą nei klaidinantį kambaryje esančio bendraujančio asmens pasiūlymą.

Komentarai ()