Ryšys tarp nerimo, depresijos, OCD ir kitų sutrikimų gali iš pagrindų pakeisti mūsų požiūrį į šias būkles ir pasiūlyti naujus gydymo būdus.

Gyvenimas gali būti sunkus. Visiems yra tekę patirti įkyrų susirūpinimą, nerimą, prastą nuotaiką ir paranojiškas mintis. Dažniausiai tai trunka trumpai. Bet užsitęsusi ar prastėjanti tokia būsena gali greitai sujaukti gyvenimą.

Psichinės sveikatos būsenos, nuo depresijos ir fobijų iki anoreksijos ir šizofrenijos, yra stulbinamai paplitusios. Jungtinėje Karalystėje kasmet jas patiria ¼ gyventojų, tad, tikėtina, kad jūs ar kas nors, ką pažįstate, ieškojo profesionalios pagalbos. Šis procesas įprastai prasideda nuo diagnozavimo – psichinės sveikatos profesionalai įvertina simptomus ir nustato, kuri iš psichiatrijos klasifikavimo biblijoje, Diagnostic and Statistical Manual of Mental Disorders aprašytų šimtų būsenų geriausiai atitinka nusakytus simptomus. Tuomet pradedamas jūsų būsenai tinkantis gydymas. Atrodytų, toks pagalbos būdas yra akivaizdus, bet ar tinkamas? „Tūkstančius metų šias psichines būsenas dėliojome į atskirus kampelius,“ sako neuromokslininkė Anke Hammerschlag iš Vrije universiteto Amsterdame, Nyderlanduose. „Bet gal biologiniu požiūriu tai veikia kitaip.“

Ir jos nuomonę patvirtinančių duomenų vis daugiau. Aiškėja, kad daug psichinės sveikatos problemų yra ne atskiri susirgimai, o turi bendrą priežastį, kurią tyrėjai vadina „p faktoriumi“. Šis supratimas gali radikaliai pakeisti psichinės sveikatos būsenų diagnozavimą ir gydymą, didesnį dėmesį skiriant simptomams, o ne etiketėms ir siūlant platesnius gydymo būdus. Be to, tai paaiškina keistus tokių būsenų pasireiškimo asmenims ir šeimoms atvejus. Toks psichinės sveikatos permąstymas galėtų būti revoliucinis: „Nemanau, kad yra toks dalykas, kaip [atskiri] psichikos sutrikimai,“ sako bihevioristinės genetikos specialistas Robertas Plominas iš KCL. „Tai tiesiog fikcijos, kurias sukuriame, remdamiesi esamu medicinos modelio.“

Iš pirmo žvilgsnio, skirtingų psichinės sveikatos būklių, pasireiškiančių skirtingais simptomais, bendros kilmės idėja atrodo nelogiška. Tačiau jos supratimo raktas glūdi pavadinime – „p faktoriaus“ paralelės su viena iš žymiausių psichologijos koncepcijų nėra atsitiktinės. Daugiau nei prieš šimtą metų, britų psichologas Cha rlesas Spearmanas atkreipė dėmesį, kad vaikų gabumas vienoje protinės veiklos srityje, tarkime, kalbėjimo sklandumas, koreliuoja su jų protinės veiklos įgūdžiais kitose srityse, tarkime, matematikoje, erdviniame mąstyme ir logikoje. Naudodamas statistinę fakt orių analizę, Spearmanas parodė, kad tai vyksta, nes šie skirtingi protiniai gebėjimai yra susiję su visaapimančiu kognityviniu gebėjimu, kurį pavadino bendruoju intelektu, arba g faktoriumi.

Po šimtmečio, tokį būdą panaudojus psichinės sveikatos diagnozavimui, paaiškėjo, kad kažkas panašaus gali veikti čia. Yra daug psichinės sveikatos būsenų, pasireiškiančių įvairiais elgesio ir psichologiniais simptomais. Kaip ir kognityviniai gebėjimai, jie spieči asi žmonėse tuo pačiu metu, ar vienas po kito. 2012 metais, Benjaminas Lahey'is iš Čikagos universiteto su kolegomis analizavo per tris metus taip diagnozuotų 30 000 žmonių duomenis. Panaudodami faktoriaus analizę, jie išsiaiškino, kad stebėtą susirgimų modelį geriausiai paaiškina bendras polinkis į psichinės sveikatos sutrikimus.

Kitais metais Avshalom Caspi ir Terrie Moffitt iš KCL gavo tokį patį rezultatą. Jų tyrime naudota informacija apie 1000 žmonių , kurių sveikata fiksuota keturis dešimtmečius nuo jų gimimo aštuntojo dešimtmečio pradžioje. Būtent Moffitt ir Caspi, kurie sukūrė „p faktoriaus“ terminą, skirtą apibūdinti bendrą individo polinkį į psichinės sveikatos problemas. „Jei turite kokį įgimtą psichikos sutrikimą, jis padidina tikimybę, kad turėsite ir kitų,“ sako Caspi.

Mįslingas paveldimumas

Taip pat p faktorius gali paaiškinti keistus psichinės sveikatos būsenų pasiskirstymo modelius šeimose. Seniai pastebėta, kad šios būsenos yra genetinio pagrindo ir smarkiai paveldimos. Milžiniškos dvynių studijos parodė, pavyzdžiui, beveik 80% šizofrenijos paveldimumą, ir maždaug 45 procentų sunkios depresijos paveldimumą. Bet jei tėvams ar artimiems giminaičiams – broliams, seserims – diagnozuojama tokia būsena, padidėja tikimybė išgirsti ne tik tokią diagnozę, bet ir kitokių būsenų. Pavyzdžiui, jei vienas iš tėvų serga šizofrenija, bipolinio sutrikimo rizika padvigubėja ir vice versa. Tai logiška, jei paveldima ne tik kurios nors būsenos, bet ir bendresnė rizika: p faktorius.

Ir iš tiesų, genetikos panaudojimas psichiatrijoje per pastarąjį dešimtmetį p faktoriaus egzistavimą parėmė. Iš pradžių, psichiatrinė genetika labiausiai užsiėmė atskirų genų, keliančių stiprią tam tikrų būsenų išsivystymo riziką, medžiokle. Bet vadinamoji genų kandidatų paieška pradėjo greitai prastėti. „Iš tiesų tai buvo visiškas pralaimėjimas, tačiau tai buvo viskas, ką tuo metu galėjome padaryti,“ sako Plominas. „Tuomet pasirodė SNP lustai ir viską pakeitė.“

SNP (tariama „snip“) lustais, atrodančiais panašiai kaip skaitmeninio fotografijos aparato atminties kortelės, mokslininkai gali iš mažo DNR bandinio skenuoti genomą ir atrasti, kokie joje yra genetiniai variantai. Kiekvieno žmogaus DNR keturių raidžių kode yra milijonai vienos raidės skirtumų: toje vietoje, kur vieno žmogaus genome yra, tarkime T, kito gali būti G (o dar kito – A ar C). Buvo identifikuota daugiau nei 10 milijonų tokių vieno nukleotido polimorfizmų (SNP), o SNP lustu vienu bandymu galima aptikti milijoną ar daugiau.

P faktoriaus idėjos proveržis įvyko keliais metais anksčiau, nei Moffitt ir Caspi sukūrė šį terminą. 2009, Tarptautinis šizofrenijos konsorciumas SNP lustais išanalizavo >3000 žmonių, kuriems ši būklė diagnozuota. Užuot parodžiusi vieną ar kelis genetinius variantus, turinius didelę įtaką polinkiui į šizofreniją, analizė parodė, kad ši būsena susijusi su tūkstančiais variantų, kurių kiekvieno poveikis mažas. Intriguoja tai, kad tie patys variantai padidino ir bipolinio sutrikimo riziką.

Bendri genai

Vėliau tokia analizė buvo išplėsta. 2013 metais Psichiatrijos genomikos konsorciumo grupė užbaigė ženklų tyrimą. Mokslininkai analizavo daugiau nei 30 000 žmonių, kuriems diagnozuotos tokios būklės, kaip bipolinis sutrikimas, depresija ar šizofrenija, genetinius duomenis. Ir vėl genetiniai rizikos variantai kirto tradicines psichiatrijos diagnostikos ribas. „Tai buvo priešinga tam, ko tikėjomės,“ sako Mike Gandal iš Kalifornijos universiteto Los Andžele. „Dar neseniai manyta, kad genetinės studijos atskleis specifinius kiekvieno sutrikimo biologinius skirtumus, bet vietoje to matome, visų sutrikimų bendrą genetiką.“

Pažymėtina, kad tai labai skiriasi nuo neurologinių, pačią nervų sistemą pažeidžiančių, ligų, tokių kaip Alzheimerio, Parkinsono, Huntingtono ir išsėtinė sklerozė. 2018 metų Harvardo universiteto Brainstorm konsorciumas ištyrė daugiau nei 265 000 žmonių su viena iš 25 psichiatrinių ir neurologinių ligų, genetinius duomenis. Jie atskleidė, kad neurologinės būsenos tarpusavyje ar su psichiatrinėmis būsenomis genetiškai susijusios labai mažai ar visai nesusijusios, todėl daug geriau atitinka klasikinį medicinos modelį.

Neurologinių būsenų, kur vienas genas vaidina svarbų vaidmenį, atžvilgiu, žmones galima padalinti į dvi grupes: turinčius rizikos variantą ir jo neturinčius. Psichinių būsenų paveikslas daug sumišesnis. Tūkstančiai jas sukeliančių SNP išsidėsto pagal normalųjį skirstinį, tai reiškia, kad maža dalis žmonių turi labai mažai rizikos variantų, kita maža dalis – daug rizikos variantų, o dauguma populiacijos pasiskirstę tarp jų, ir simptomai taip pat daugmaž atitinka šią kreivę. „Nėra lūžio taško, kur variantų skaičius staiga sukeltų diagnozuojamą psichikos sutrikimą,“ pažymi Plominas.

Ir reikalai tik keblėja. Tyrėjai atranda sietinus su individualiomis būklėmis SNP. „Didžiulė psichiatrinių sutrikimų genetinių veiksnių dalis sutampa, bet yra ir kai kurie specifiniai genetiniai faktoriai, dėl kurių žmonių simptomatika skiriasi,“ paaiškina Christel Middeldorp, tyrinėjanti psichiatrinę genetiką Kvinslando universitete, Australijoje. „P faktorius visko nepaaiškina.“

„Didžiulė psichiatrinių sutrikimų genetinių veiksnių dalis sutampa“

Be to, kaip pabrėžia Caspi, genai dar nėra viskas. „Genų veikimas labai įdomus, bet iš tiesų svarbu tai, kad daugumos psichinių sutrikimų atveju, sutampa ir aplinkos bei psichosocialiniai faktoriai. Pavyzdžiui, bet kokia prievarta prieš vaikus yra visų tokių būsenų pranašas.“ pastebi jis. Tas pats pasakytina apie piktnaudžiavimą narkotikais ir/ar alkoholiu, ir traumuojantys potyriais vaikystėje, tokie, kaip bėgimas nuo karo.

Neseniai Plominas su kolegomis pabandė kiekybiškai įvertinti genetinę p faktoriaus dedamąją. Surinkę informaciją apie daugiau nei 7000 dvynių porų, jo paveldimumą įvertino ~55%. Tai reiškia, kad genetiniai skirtumai paaiškina kiek daugiau nei 30 procentų žmonių polinkių į psichinės sveikatos problemas, tuo tarpu likę sietini su negenetiniais faktoriais. Tyrimas taip pat parodė, kad p faktorius išlieka stabilus visą žmogaus gyvenimą.

Nepaisant tokių sunkumų, vis užtikrinčiau pripažįstama, kad psichinės sveikatos būsenų genetinė bazė bendra, ir dabar ieškoma, kaip tai pasireiškia biologiškai. 2018 metais, Gandal su kolega Dan Geschwind vadovavo komandai, kuri atliko būtent tai. Jie analizavo genų ekspresiją post mortem 700 žmonių, kuriems diagnozuoti psichinės sveikatos sutrikimai, smegenų žievėje – išoriniame smegenų sluoksnyje, kuriame vyksta aukštesni mąstymo procesai. „Atradome, kad sutrikimai, kurių dauguma genetinių rizikos faktorių yra bendri, tokie kaip šizofrenija ir bipolinis sutrikimas, labai panašūs ir pagal genų ekspresiją,“ sako Gandal. Daugelis šių genų yra susiję su neuronų tarpusavio jungčių – sinapsių – aktyvumo kontrole.

Tai patvirtina ir naujas Hammerschlag atliktas tyrimas. Jos komanda ištyrė daugiau nei 7000 genų rinkinių, susijusių su įvairiais biologiniais procesais, ir tuomet ieškojo, kuriame buvo genų variantai, siejami su penkiais paplitusiais psichinės sveikatos sutrikimais. Atitiko vos 14. „Beveik visi šie genų rinkiniai atlieka kokias nors funkcijas neuronuose, tad privalo kažkokį vaidmenį vaidinti ir sinapsėse,“ pabrėžia ji. Kitaip tariant, panašu, kad p faktorius kažkaip susijęs su smegenų ląstelių tarpusavio komunikavimu.

Naujausias tyrimas tai parodo netgi dar labiau. Maxime Taquet iš Oksfordo universitete su kolegomis yra įsitikinę, kad jiems aukštą genetinę psichinės sveikatos sutrikimų išsivystymo riziką turinčių vaikų smegenyse pavyko identifikuoti „pažeidžiamumo tinklą“. Palyginusi jų smegenų skenus su mažą genetinį polinkį turinčių vaikų smegenų skenais, komanda aptiko didelius skirtumus trijose pagrindinėse srityse: standartiniu tinklu vadinamoje struktūroje, kuri būna aktyvi smegenims ilsintis, struktūroje, susijusioje su planavimu ir kontrole, ir regą apdorojančioje smegenų dalyje. Panašioje studijoje Caspi ir Moffitt išsiaiškino, kad aukštesnio p faktoriaus žmonių smegenų tinklai skiriasi srityse, itin svarbiose stebėjimui ir informacijos apdorojimui, tad gali būti naudojami tokiose aukštesnėse žievės funkcijose, kaip emocijų reguliavimas, mintys ir elgesys.

Vis dar lieka neaišku, kaip tokių bruožų turinčios smegenys gali veikti asmens psichologiją. Caspi ir Moffitt mano, kad aukštas p faktorius tikriausiai pasireiškia kaip netvarkingo mąstymo, emocijų reguliavimo sunkumo ir polinkio į neigiamas emocijas kombinacija. Kaip bebūtų, net jei šie ryšiai dar nėra aiškūs, p faktoriaus idėja gali būti naudinga diagnozuojant ir gydant psichinės sveikatos sutrikimus.

Jau dabar žinoma daug vaistų, padedančių tariamai skirtingų diagnozių atvejais. „Praktikoje dažnai naudojame tą patį gydymą skirtingiems sutrikimams,“ sako psichiatrė Tova Fuller Kalifornijos universitete San Franciske. „Tarkime, antipsichotiniai vaistai naudingi ne tik psichozės gydymui, bet ir maliarijai, delyrui, susijaudinimui ir kitoms būsenoms.“ Tokias „transdiagnostines“ terapijas p faktorius paaiškina. Tačiau jie nubuvo kuriami turint tai omenyje. „Jei išsiaiškintume p faktoriaus biologiją, tuomet gali būti įmanoma nusitaikyti į susijusius mechanizmus ir sukurti sutrikimus geriau gydančias terapijas,“ svarsto Gandal. „Jos galėtų būti taikomos daugeliui pacientų, užuot gydžius kiekvieną asmenį, remiantis specifiniais j simptomais.“

Bendravimu pagrįsti gydymai, tokie, kaip kognityvinė elgesio terapija (CBT), turi ir transdiagnostinę vertę. „Pacientai visuomet mokomi, kaip pertvarkyti stresą keliančius potyrius ir pažvelgti į šviesiąją pusę, kaip atpažinti jų simptomus sukeliančias situacijas, ir gyvenimo įgūdžių,“ sako Moffitt. Dabar konkrečioms būklėms yra atskiri terapiniai nurodymai. Tačiau p faktoriaus idėja remia gydytojus, ginančius visiems vienodos CBT versijos, vadinamos bendrųjų elementų gydymo būdu, taikymą, kad kuo daugiau žmonių pasaulyje gautų reikiamą gydymą. „Tai yra svarbiausia kognityvinė terapija, kurią galima pasiūlyti visiems, patiriantiems psichikos sutrikimus,“ sako Moffitt. „O tuomet, po jos, žmonės, priklausomai nuo simptomų, galėtų būti nukreipiami specialistui, kuris gydo, tarkime, tik šizofreniją ar panikos atakas.“

Moffitt taip pat įsitikinusi, kad p faktoriaus egzistavimas turėtų paskatinti perėjimą nuo pačių būsenų gydymo prie žmonių patiriamų kankinamų simptomų gydymo. „Esame linkę manyti: „šis žmogus serga depresija, tad, tai yra depresyvus žmogus ir iš tiesų turime susitelkti š depresiją“, sako ji. „Akivaizdu, depresijos simptomus gydyti reikia, bet žinant, kad ateityje šiam pacientui pasireikš kitokie simptomai, taip pat privalome suteikti jiems įrankius ir įgūdžius, kurie padės susitvarkyti, kai jie kils.“

Plominas eina dar toliau. Jam neryškios biologinės linijos tarp psichinių sutrikimų bei genetinis pažeidžiamumo paplitimas populiacijoje griauna senąjį požiūrį į psichikos ligas. „Manau, tokios diagnostinės klasifikacijos didžiąją dalimi yra mitas,“ sako jis. Tai nereiškia, kad žmonės nepatiria psichikos problemų, kurioms spręsti reikia profesionalo pagalbos, bet Plominas džiaugtųsi, jei dabartinis psichiatrijos modelis išnyktų. „Jis sukėlė daug žalos, nes jame yra psichikos ligoniai ir „normalūs“ žmonės. Iš tiesų visi esame kažkur šiame kontinuume.“

Komentarai (2)