Per sovietinio garlaivio „Indigirka“ katastrofą Laperūzo sąsiauryje prie Hokaido salos krantų 1939 metais žuvo 741 žmogus. Nors pagal aukų skaičių tai – viena didžiausių XX amžiaus jūrinių katastrofų, ilgus dešimtmečius apie ją buvo tylima, rašo sibreal.org.

„Indigirka“ nenugrimzdo į dugną, kaip „Titanikas“, nebuvo torpeduota ar susprogdinta. Laivui buvo tik pramuštos skylės korpuse ir jis atsigulė šonu ant akmenų netoli kranto. Ir dar taip, kad dalis korpuso buvo iškilusi virš vandens 4 metrus. Tad kodėl nelaimė nusinešė tiek gyvybių?

Viena iš priežasčių – ta, kad nedideliame krovininiame laive, kuriuo buvo leidžiama plaukti ne daugiau 12 asmenų, buvo 1173 žmonės. Daugelis iš jų – Tolimųjų Rytų lagerių sistemos „Dalstroj“ kaliniai. Tik dėl atsitiktinumo tarp jų nebuvo Sergejaus Koroliovo, būsimo pirmojo dirbtinio Žemės palydovo ir pirmojo pilotuojamo kosminio laivo kūrėjo.

Dar viena priežastis buvo ta, kad dėl įtemptų santykių su Japonija sovietiniai lavai neatplaukė į pagalbą „Indigirkai“. Jeigu ne paprasti japonai žvejai iš artimiausios gyvenvietės Sarafucu, kurie šoko į pagalbą, aukų galėjo būti dar daugiau. Jie išgelbėjo 428 žmones. O tiems, kurie žuvo, pastatė paminklą ir kiekvienais metais rengia aukų paminėjimo ceremoniją. Sovietų Sąjungoje apie tragediją pasistengė pamiršti, nė vieno paminklo „Indigirkos“ aukoms Rusijoje nėra iki šiol.

„Vienu kaliniu triume bus daugiau“

„Indigirkos“ katastrofą dažnai lygina su „Titaniko“ žūtimi. Bet lyginti vieną tragediją su kita galima tik pagal aukų skaičių. Pagal jokias kitas charakteristikas lyginti kuklų garlaivį su gigantišku vandenyno laineriu neišeitų.

„Indigirka“ buvo nupirkta Amerikoje ir savo paskyros uoste Nagajeve pasirodė 1938 metų rugpjūtį. Tai buvo tvirtas dviejų denių laivas, pastatytas 1920 metais. Jis buvo 77 metrų ilgio ir 13 metrų pločio“, – rašo istorikas Aleksandras Biriukovas savo veikale „Kaip pražuvo sovietinis „Titanikas“.

„Dalstroj“ priklausiusi „Indigirka“ buvo trijų tūkstančių tonų vandens talpos krovininis laivas, apskritai neskirtas keleivių pervežimui. Tačiau prieš savo paskutinį reisą garlaivis įplaukė į Armanės upės žiotis, kur paėmė Kamčiatkos įmonės „Dalryboprodukt“ darbininkus su šeimomis. O Nagajeve komandai buvo pranešta: vietoje krovinio jie turi paimti dar kelis šimtus žmonių.

„Navigacija ėjo į pabaigą, ir šitas reisas jeigu buvo ne pats paskutinis, tai vienas iš paskutiniųjų. 1939 metų gruodį iš Nagajevo dar turėjo išplaukti garlaiviai „Dalstroj“ ir „Iljičius“, – aiškina situaciją A.Biriukovas.

Pagal galiojusias pervežimų taisykles, „Indigirka“ turėjo teisę gabenti ne daugiau 12 žmonių. Bet komandai nepavyko įrodyti, kad į garlaivį tiesiog neįmanoma sutalpinti tūkstančio keleivių.

„Dalstroj“ jūrų transporto viršininkas Korsakovas įsakė nedelsiant įforminti laivo išvykimą į reisą, Nagajevo uosto kapitonas Smirnovas pakluso įsakymui, o laivo kapitonui liko tik atiduoti pagarbą“, – patikslina istorikas Amiras Chisamutdinovas savo veikale „Indigirkos“ žūtis“.

Iš 1940 metų kovo 9 dienos kaltinamosios išvados baudžiamojoje byloje Nr. 156, kurioje kaltinimai pareikšti N.Lapšinui, V.Kriščenkai ir I.Kopičinskiui:

„Garlaivio „Indigirka“ išplaukimas į reisą su keleiviais buvo šiurkščiausias jūreivystės taisyklių pažeidimas, nes garlaivis „Indigirka“ buvo grynai krovininis laivas ir keleivių gabenimas juo neatitiko jūreivystės įstatymų. Be to, nusikalstamos keleivių gabenimo tam tikslui nepritaikytu laivu rizikos buvo imtasi vėlyvo rudens sąlygomis, kai plaukiojimas vyksta blogu oru. Nurodymą laivui su keleiviais išvykti į reisą davė „Dalstroj“ jūrų transporto viršininkas Korsakovas, ir vadovaujantis laivo personalas, nepaisydamas to, kad šis nurodymas buvo aiškiai nusikalstamas, jį įvykdė. … Gelbėjimo priemonių kiekis laive apsiribojo dviem valtimis po 40 žmonių talpos kiekviena, gelbėjimosi liemenėmis pagal ekipažo narių skaičių ir 12 gelbėjimosi ratų, kai tuo metu laive buvo 1173 žmonės.“

Kodėl „Indigirkos“ kapitonas Nikolajus Lapšinas negalėjo atsisakyti įvykdyti šį nurodymą, paaiškino tolimojo plaukiojimo kapitonas Viktoras Skorupskis, tuomet buvęs katastrofos tyrimo komisijos nariu ir dalyvavęs karinio tribunolo dėl „Indigirkos“ katastrofos posėdyje, vykusiame Tolimųjų Rytų valstybinės jūrų laivybos politinio skyriaus pastate. Prabėgus daugybei metų po tragedijos, kai pasirodė pirmosios spaudos publikacijos apie ją, jis atsiuntė laišką, kuriame paiškino priežastis: „Dabar pasakysiu tai, ko tuomet negalėjau ištarti garsiai, dirbdamas ekspertinį darbą krašto NKVD valdyboje. Pagrindinė avarijų ir tragedijų … sprogimų ir daugelio laivų bei žmonių žūties priežastis – NKVD darbuotojų neatsakingumas, jų neprofesionalumas vadovaujant laivynui ir jį eksploatuojant. Štai iliustratyvus pavyzdys. Kartą Ramiojo vandenyno inspekcijos jūrinio regiono viršininkas A.Agejevas užlaikė vieno iš Tolimųjų Rytų laivybos laivo, į kurį buvo įlaipinta apie 10 tūkstančių nuteistųjų, išvykimą. Tuoj pat Agejevas, raginamas durtuvais, buvo pristatytas pas „Dalstroj“ Primorės valdybos viršininką, NKVD pulkininką Silvanovičių, kuris įsakė Agejevui nedelsiant atšaukti savo sprendimą ir išleisti laivą. Priešingu atveju, pridūrė jis, vienu kaliniu triume bus daugiau...“

Kapitonas N.Lapšinas, suprantama, netroško tokios lemties. Dėl to į „Indigirką“, turėjusią plaukti iš Nagajevo į Vladivostoką, nebuvo pakrauta nė viena tona krovinių, tačiau ji iki viršaus buvo prikimšta žmonių. Sužinojęs apie tai, vyresnysis kapitono padėjėjas atsisakė plaukti į reisą ir paliko laivą. Kapitonui į kelionę leistis teko su dviem jaunučiais šturmanais Timofejumi Kriščenka ir Viktoru Peskovskiu, vieną iš jų paskyrus savo vyresniuoju padėjėju. N.Lapšinas išsirinko T.Kriščenką: nors šis visai neseniai užbaigė pagreitintus šturmanų kursus, tačiau kapitonui pasirodė, kad patirties 26 metų jūreivis turi daugiau. O vietoje trečiojo padėjėjo kapitonui į vachtą teko eiti pačiam.

„Ateity laukė laisvė“

Kas gi buvo tie 1173 „Indigirka“ plaukę žmonės? 39 – ekipažo nariai. 239 – sezoniniai darbininkai su šeimomis ir vaikais, jauniausiam iš kurių buvo vos mėnuo. 10 – sukarintos sargybos skyrius, vadovaujamas seržanto Ivano Kopičinskio. Likę – kaliniai: 835 – tie, kurie jau baigė atlikti savo bausmę Kolymoje, 50 žmonių – nukreiptieji į bylų peržiūrėjimą.

„Daugelyje publikacijų rašyta, kad tai buvo „liaudies priešai“. Teiginys ne itin teisingas. Tiesą sakant, belaisvių asmenų, tai yra tokių, kuriuos lydėjo sargyba, į laivą buvo atgabenta tik 50 (48 vyrai ir 2 moterys). Tai buvo asmenys, kurių atžvilgiu vykdyti tyrimai. Jie greičiausiai buvo etapuojami į Maskvą, – paaiškina A.Biriukovas. – Didžioji keleivių dalis buvo jau į laisvę paleisti asmenys, tarp kurių dauguma – buvę kriminaliniai nusikaltėliai. Bet buvo ir asmenų, anksčiau nuteistų kaip „liaudies priešai“. O taip pat tokių laimingųjų, kuriems pavyko išgyventi daugybę mėnesių trukusius bylų tyrimus Kolymos kalėjimuose, o dabar, prasidėjus L.Berijos „atšilimui“, jie buvo išeiti į laisvę.“

50 kalinių buvo siunčiama bylų peržiūrėjimui, juos ketinta nukreipti dirbti į Pamaskvės „šaraškes“ – įslaptintus NKVD tyrimų centrus. Vienu iš „Indigirkos“ keleivių turėjo būti būsimasis sovietinės kosmonautikos tėvas S.Koroliovas, nuteistas už tariamą dalyvavimą kontrrevoliucinėje trockistų organizacijoje ir atliekantis bausmę „Maldjako“ kasykloje Kolymoje. Tik dėl laimingo atsitiktinumo jis nepapuolė į šį reisą. Įvairiuose šaltiniuose nurodomos skirtingos priežastys, kodėl S.Koroliovas pavėlavo į „Indigirką“: liga, vėlavimas įforminti dokumentus, automobilio gedimas, dėl ko jam teko eiti pėsčiomis. Kad ir kokia ta priežastis, S.Koroliovas greičiausiai būtų tapęs dar viena laivo katastrofos auka.

Keleivius sulaipino į beveik 8 metrų gylio triumus – tai dviejų aukštų namo aukštis. Į viršų vedė mediniai trapai – labai netvirti, kaip greitai paaiškėjo. „Dalrybprodukt“ darbuotojus patalpino ketvirtojo, laivagalinio triumo, tvindeke. Bausmę atlikusius nuteistuosius patalpino trečiame ir ketvirtame triumuose, o pačiame mažiausiame triume Nr. 1 laivo priekyje atsidūrė nuteistieji, kurie buvo gabenami bylų peržiūrėjimui.

1939 metų gruodžio 8-ąją „Indigirka“ išplaukė iš Nagajevo į Vladivostoką.

Tarp „Dalrybprodukt“ keleivių buvo Nikolajus Tarabanka, dirbęs ikrininku viename iš žuvies fabrikų. Jis išgyvens ir vienintelis paliks rašytinius prisiminimus apie tai, ką matė: „Mus, įmonių darbininkus, apgyvendino laivagalio triume. Gultų nebuvo, gulėjome ant denio vienas greta kito. Nuteistuosius patalpino apatiniame, laivo priekio triume, o virš jų išsidėstė konvojuotojai. Sargybos vadas su odine striuke ir revolveriu uždraudė mums net prisiartinti prie laivo nosies.“

Žmonių laukė 5–6 parų trukmės kelionė tokiomis sąlygomis, kad net laivo įgulai iškeltos baudžiamosios bylos kaltinamojoje išvadoje jos aprašytos emocionaliai: „Keleiviai triumuose buvo patalpinti be gultų, ant plikų grindų, antisanitarinėmis sąlygomis, visur purvas, aplink drėgmė, jokio vėdinimo, be gydytojo ir netgi be būtinos vaistinėlės.“

„Aš nežinau, kuriame būtent triume buvo mano senelis, mamos tėvas, Aleksejus Ščiukinas. Žinau tik, kad ne su laisvaisiais ir ne su konvojuojamaisiais, – pasakoja Novosibirsko gyventojas Sergejus Lavrentjevas. – Senelis atsėdėjo savo nuosprendį ir grįžinėjo iš Kolymos. Apie tai, už ką buvo nuteistas, kiek laiko sėdėjo, mums, anūkams, nepasakojo. Vaikystėje aš jo mėgindavau klausinėti, bet jis tylėdavo arba iš karto nukreipdavo pokalbį į kitą temą. Dabar, jau suaugęs, aš suprantu: greičiausiai senelis buvo nuteistas ne pagal politinį straipsnį, nes prašymo reabilituoti nepateikė, nors ir sulaukė Chruščiovo atšilimo laikotarpio. Štai taip: jis pasakojo, kad sąlygos „Indigirkoje“ buvo įprastos tiems laikams. Taip, jokių tau gultų, radai dėžę, kad prigultum – laikyk, kad tau pasisekė. Bet po lagerio į tai niekas nekreipė dėmesio, juk svarbiausia, kad ateityje laukė laisvė.“

„Kepurnėjosi vandenyje, mėgindamas ištrūkti“

Pirmąją parą oras buvo pakenčiamas, antrąją jis pradėjo gesti. Gruodžio 12-osios vakarą kilo 9 balų audra, prasidėjo šlapdriba, denis pasidengė ledu.

Gruodžio 12-osios vidurnaktį vachtą perėmė V.Peskovskis, bet kapitonas liko ant tiltelio kartu su juo. N.Lapšinui tai buvo trylikta darbo valanda per parą, bet, kaip jis vėliau aiškino tyrimo metu, kapitonas negalėjo padėjėjo palikti vieno, nes šis buvo dar nepatyręs šturmanas. Pats 54 metų N.Lapšinas buvo patyręs kapitonas, per 25 tarnybos laivyne metus nepatyrė nė vienos avarijos, bet Tolimuosiuose Rytuose, perverstas iš Baltijos jūros, dirbo neseniai.

Kai „Indigirka“ plaukė per Laperūzo sąsiaurį, kapitonas padarė lemtingą klaidą: Japonijos švyturio Sojos iškyšulyje šviesas palaikė sovietų švyturiu, stovinčiu salelėje, pavadinimu Pavojaus akmuo, ir pasirinko neteisingą kursą. Laivas užplaukė ant povandeninių akmenų prie Hokaido salos, borte buvo pramušta pirmoji skylė. Dėl vairo rėme užstrigusio sraigto sugedo garo mašina, „Indigirka“ tapo nevaldoma. N.Lapšinas pamėgino priplukdyti laivą kiek įmanoma arčiau kranto, kad žmonės turėtų galimybę išsigelbėti, bet vėl užplaukė ant akmenų.

Iš baudžiamosios bylos Nr. 156 kaltinamosios išvados:

„Po to, kai buvo pramušta skylė, laivas ant vandens išbuvo iki 2 valandos 40 minučių, po to nudreifavo apie vieną mylią į pietvakarius, trenkėsi kelis kartus dešiniuoju bortu į povandeninius akmenis ir ėmė virsti ant dešiniojo borto. 2 valandą 50 minučių laivas galutinai atsigulė ant grunto dešiniuoju šonu, panirdamas į 9 metrų gylį, ir iškilęs virš jūros lygio 4 metrus.“

Pati didžiausia skylė susiformavo priekinėje laivo dalyje – kaip tik ten, kur buvo pirmasis triumas su nuteistaisiais, vykusiais į bylų peržiūrėjimą. Kai į triumą ėmė plūsti vanduo, jie pamėgino ištrūkti laukan.

Iš 1939 metų gruodžio 27 dieną vykusios „Indigirkos“ kapitono N.Lapšino apklausos protokolo:

„Aš įsakiau komandai išvesti visus žmones iš triumų, be to šūktelėjau šauliui prie triumo Nr. 1, kad jis vestų žmones iš triumo, bet jis ėmė šaudyti į išlipančius, aš girdėjau penkis šūvius. Kalba, kad jis nusišovė.“

„Panikos metu vienas iš konvojuotojų apšaudė iš triumo išeinančius keleivius“, – teigiama baudžiamosios bylos kaltinamojoje išvadoje.

Sustabdyti savivalę nebuvo kam: seržantas I.Kopičinskis net nemėgino įvesti tvarkos tarp savo pavaldinių, jis buvo užsiėmęs savo paties gyvybės gelbėjimu.

Iš N.Lapšino apklausos protokolo:

„Avarijos metu įsakiau paruošti dešiniąją valtį, bet neleidau jos nuleisti dėl didelio bangavimo, tačiau ne mažiau aštuoni komandos žmonės be mano leidimo išplaukė į jūrą, priėmę keturis keleivius.

N.Tarabanka prisiminė: „Jūreiviai atrišo valtį ir nuleido ją ant vandens. Aš nusileidau nuo tiltelio. Krito toks tirštas sniegas, kad aplink nebuvo galima nieko įžiūrėti. Staiga pro mane, lyg jį kas nors būtų vijęsis, praskuodė ir į valtį įšoko sargybos viršininkas. Tada buvo atlaisvintos virvės, ir valtis pradingo...“

Žmonės valtyje nepamėgino išgelbėti nė vieno žmogaus iš tų, kuriuos nuo denio nuplovė bangos. Nupjovę valtį laikiusią virvę, jie ėmė plaukti tiesiai kranto link. Nuo „Indigirkos“ iki kranto iš viso buvo 800 metrų, bet bangos valtį apvertė, ir sausumą pasiekti pavyko tik keturiems ekipažo nariams ir vienam keleiviui – I.Kopičinskiui. Kiti žuvo.

Iš baudžiamosios bylos Nr. 156 kaltinamosios išvados:

„Iškilus pavojui Kopičinskis paliko konvojų ir jam lydėti patikėtus asmenis. … Dėl to tarp konvojaus prasidėjo panika, vienas iš konvojuotojų atidengė ugnį į žmones, išeinančius iš triumo, dalis konvojuotojų ėmė gelbėtis patys, o panika pasinaudoję nuteistieji užsiėmė plėšimu.“

„Užsiėmė plėšimu“, žinoma, ne nuteistieji iš triumo Nr. 1 – jie žuvo pirmieji. „Pasinaudoti panika“ nusprendė kriminaliniai nusikaltėliai. Jie užtvėrė išėjimą iš ketvirtojo triumo ir ėmė plėšti „Dalrybprodukt“ darbininkus.

Antrame ir trečiame triumuose žmonės aplipo medinius trapus ir tie nulūžo, neišlaikę daugybės kūnų svorio.

„Senelis pasakojo, kad sugriuvus trapams, jis kepurnėjosi vandenyje, mėgindamas ištrūkti. Kažkas iš komandos numetė žemyn prie virvės pririštą gelbėjimosi ratą. Senelis įsikabino – ir jį ištraukė į viršų, – pasakoja S.Lavrentjevas. – Jis taip įsikabino į tą ratą, kad po to nebegalėjo jo paleisti. Jūreiviai jam šaukia: „Atiduok, jo kitiems reikia!“, o senelis nori paleisti – bet negali. Rankos neklauso.“

Ištrūkti iš triumo buvo tik dalis užduoties. Po to reikėjo išsilaikyti ant laivo, kuris jau gulėjo ant šono.

„Ėmė švisti, ir aš pamačiau siaubingą vaizdą. Vanduo nuplėšė nuo laivagalio triumo lentas ir brezentą, kuriais jis buvo pridengtas. Ir kiekviena banga išplaudavo dešimtis ir dešimtis iš siaubo klykiančių žmonių. Daugelis iš baimės neteko proto, kabindavosi vienas į kitą ir žūdavo gelmėje, – prisiminė N.Tarabanka. – Mano ceche vienas vyriškis dirbo ikrininku, o jo žmona – virėja. Kai įvyko tragedija, jis pirmasis iš triumo ištrūko, o po to banga išnešė žmoną ir priplakė visai prie pat borto, ranka galima pasiekti. Bet denis padengtas ledu, pasviręs. Aš vyriškiui šaukiu: „Gulkis, laikysime tave už kojų, o tu ją sugriebsi.“ Bet jis sutriko, ėmė bėgioti ir šaukti: „Duokite virvę, virvę duokite.“ Atėjo banga, ir moteris nugrimzdo į dugną. Viskas įvyko per kelias sekundes.“

Iš N.Lapšino apklausos protokolo:

„Kai laivas pasviro maždaug 70 laipsnių, stiprios bangos nuplovė ant viršutinio denio buvusių žmonių grupę.“

„Kai kuriuos pavyko išgelbėti. Pamenu, kaip iš vandens ištraukė žuvies priėmėją Valentiną, – prisiminė N.Tarabanka. – Aš jai atidaviau savo kostiumą, perrengėme ją ir nuvedėme į anglių bunkerį – ten visus rinkome, kuriuos išžvejojome iš jūros. Po dešimties metų aš sutikau Valentiną geležinkelio stotyje – ji prekiavo pyragėliais. Išsikalbėjome, ji pravirko ir sako: „Nereikėjo manęs gelbėti, aš nuo tada visą laiką sergu, nėra jokio gyvenimo.“

Tęsinys kitame puslapyje:

Komentarai ()