Kodėl nulinis dienovidinis skaičiuojamas nuo Grinvičo, Jungtinėje Karalystėje? Su tuo sutiko ne visi - aršiai siūlė savo alternatyvas (Foto, Video) ()
XIX amžiaus pabaigoje geležinkeliai pradėjo transporto revoliuciją, tačiau su tuo kilo viena netikėta problema.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Anuomet nebuvo standartizuoto laiko ir kiekvienas miestas turėjo savo laiką, kuris nuo kaimynų kartais skirdavosi keliomis valandomis. Geležinkelio keliautojams tai sukėlė didelių nepatogumų, nes jie negalėjo pasakyti, kada traukinys atvyks į tam tikrą stotį ir kiek truks kelionė, nes atvykimai ir išvykimai pagal geležinkelio tvarkaraščius buvo paskelbti vietos laiku.
Keleivių labui 1857 m. viename geležinkelio vadove buvo paskelbtas vietos laikas maždaug šimte Amerikos miestų, palyginti su vidurdieniu Vašingtone, ir jūs galite pamatyti, kokia rimta tai buvo problema.
Standartizuoto laiko poreikis tapo aktualus ne tik geležinkeliams, bet ir pašto skyriui bei telegrafo įmonėms. Britai turėjo geresnę nuojautą nei amerikiečiai ir dar 1840-aisiais „Great Western Railway“ („Didysis Vakarų geležinkelis“) bendrovė standartizavo savo laiką pagal vietinį Grinvičo laiką, kur buvo JK Karališkoji observatorija.
Kasdien geležinkelio stotys, esančios „Great Western Railway“ maršrute, gaudavo laiko signalus telegrafu iš Grinvičo, o stoties meistrai pagal tai nustatydavo ir sureguliuodavo savo laikrodžius.
1870 m. liberalų meno kolegijos direktorius Charlesas F. Dowdas pasiūlė Amerikai pasekti šiuo pavyzdžiu ir pasiūlė padalinti šalį į keturias laiko juostas, esančias aplink Vašingtono dienovidinį. Tai buvo pirmas kartas, kai bet kuri šalis pasiūlė kelias laiko juostas.
Tačiau Dowdo pasiūlymai dažniausiai buvo ignoruojami. Vienas iš žinomų geležinkelio vadovų netgi tvirtino, kad šimtmečius gyvavusi vietinė laiko sistema „ir jos turima literatūra, manieros ir žmonių papročiai akivaizdžiai negali viršyti didžiausios šalies galios – geležinkelių.“
Ironiška, kad Dowdas žuvo po lokomotyvo ratais 1904 m.
Pirmasis žmogus, pasiūlęs nuosekliai suvienodinti laiką visame pasaulyje, buvo Stanfordas Flemingas, Kanados Ramiojo vandenyno geležinkelio vyriausiasis inžinierius. 1876 m. jis pasiūlė naudoti Grinvičo dienovidinį vietoj Vašingtono. Didžiosios Britanijos vyriausybė buvo tokia patenkinta pasiūlymu, kad persiuntė Flemingo pasiūlymą 18 užsienio šalių ir įvairioms mokslo įstaigoms Anglijoje.
Universalų pasaulinį laiką pradėjo suprasti ir kitos organizacijos, tačiau ne visi džiaugėsi savavališku pagrindinio dienovidinio vietos pasirinkimu Grinviče. Škotijos karališkasis astronomas profesorius Piazzi Smyth teigė: „Jei turėjo būti bendras pagrindinis dienovidinis, kodėl gi ne Egipto Didžioji piramidė?“
Kiti taip pat išreiškė nepasitenkinimą. Bolonijos astronomai norėjo, kad pagrindinis dienovidinis būtų Jeruzalėje. Ženevos geografas norėjo, kad pagrindinis dienovidinis eitų tiesiai per Beringo sąsiaurį, skiriantį Rusiją ir JAV.
Ilgainiui 1881 metais Venecijoje bvo surengta Tarptautinė dienovidinių konferencija, kuri sprendė šiuos klausimus. Astronomai nusprendė, kad pagrindinis dienovidinis turi praeiti per aukščiausios klasės astronomijos observatoriją, ir, remdamiesi šiais kriterijais, atmetė daugybę nominacijų, tokių kaip Azorai, Tenerifė, Jeruzalės šventykla ir Gizos piramidė.
Tęsinys kitame puslapyje:
Taip liko tik observatorijos Paryžiuje, Berlyne, Grinviče ir Vašingtone. Po kelių iš eilės vykusių susitikimų ir ilgų diskusijų konferencija nusprendė, kad Grinvičas yra geriausias pasirinkimas, nes beveik trys ketvirtadaliai navigatorių jau naudojo Grinvičą, norėdami apskaičiuoti savo ilgumą ir laiką jūroje.
Keletas delegatų nesutiko. Prancūzija pasiūlė Paryžiaus dienovidinį, nurodydama priežastis, kodėl Grinvičo dienovidinis nebuvo pakankamai neutralus – nes britai nenaudojo metrinės sistemos.
JAV ir Anglijos atstovai prieštaravo, kad metrinė sistema taip pat nėra neutrali, nes ją sukūrė prancūzai. Galiausiai Prancūzija ir Brazilija susilaikė nuo balsavimo, o Dominikos Respublika balsavo prieš. Tačiau dauguma palaikė Grinvičą, ir 1884 metais, Vašingtone, dienovidinis, einantis per JK Karališkąją observatoriją, buvo visuotinai priimtas kaip pagrindinis (arba nulinis) dienovidinis.
Tam prieštaravo ne tik Prancūzija. Portugalija, Nyderlandai, Graikija, Turkija, Rusija, Airija ir dauguma Centrinės bei Pietų Amerikos, išskyrus Čilę, taip pat atmetė Grinvičą.
Prancūzijai įsikibus į Paryžiaus dienovidinį, mirtinas smūgis buvo padarytas iš vidaus. 1896 m. Deputatų rūmuose buvo pateiktas įstatymo projektas, siūlantis Grinvičo laiką Prancūzijoje kaip teisėtą laiką. Nauju įstatymu vidutinis Paryžiaus laikas strumpėjo 9 minutėmis 21 sekunde, nes Paryžiaus dienovidinis buvo 2 laipsniais 20 minučių į rytus nuo Grinvičo.
Rūmai 1898 m. įstatymo projektą perdavė Senatui, kuris perdavė jį Komisijai, kur įstatymas įstrigo 12 ilgų metų. Prekybos, Pramonės, Pašto ir telegrafo bei Viešųjų darbų ministerijos priėmė įstatymo projektą, tačiau tam griežtai priešinosi Viešojo mokymo ir karinio jūrų laivyno ministerijos.
Įstatymas pagaliau įsigaliojo 1911 m., o istorinis Paryžiaus dienovidinis, kadaise padėjęs apskaičiuoti žemės apskritimo ilgį, prarado trokštamą, nulinio dienovidinio, statusą.
Šiandien nematoma linija, einanti tiesiai per Paryžiaus observatoriją, Paryžiaus gatvėse pažymėta 135 bronzos medalionais, paklotais grindinyje. Medalionai yra išsidėstę 9 km atstumu tarp šiaurinės ir pietinės Paryžiaus ribų. Kiekvienas medalionas yra 12 cm skersmens ir pažymėtas pavadinimu ARAGO kartu su N ir S rodyklėmis.
Meno kūrinys ir memorialas, kurį 1994 m. įrengė olandų menininkas, pagerbia XIX amžiaus astronomą François Arago, kuris labai tiksliai apskaičiavo Paryžiaus dienovidinio lanką tarp Šetlando ir Balearų salų.
