„Mums įprasto pasaulio pabaiga“. Kas praslysta pro gimstamumo problemą sprendžiančiųjų akis? Mauro Guillén — apie šūkio „Geriausias kontraceptikas — ekonominė raida“ teisingumą  (3)

Mauro Guillén, Pennsylvanijos universiteto Whartono verslo mokyklos ekonomikos profesorius, knygoje „2030“ piešia ne tokios jau tolimos ateities vaizdą. Pasaulis sparčiai kinta ir dabar — tačiau po dešimties metų jis galutinai taps nesuderinamu su mūsų tradiciniu jo tvarkos įsivaizdavimu, mano Guillénas.



© V. Povilaitis | Public Domain

„Mokykloje mus mokė „žaisti, laikantis taisyklių“. Užaugome įsitikinę, kad šios taisyklės nekis visą mūsų gyvenimą: nuo pirmo darbo ir šeimos sukūrimo iki vaikų suaugimo ir išėjimo į pensiją. Šis pažįstamas pasaulis nyksta tiesiog prieš akis. Iki 2030 m. tokio pasaulio, kokį žinome dabar, nebeliks“.

Negalima nepripažinti: autorius nesistengia pažvelgti į nežinomybę užtikrintu pranašo žvilgsniu. „Niekas nežino be jokių abejonių, kokia bus ateitis — primena jis. — Jei visgi žinote, kas mūsų laukia, susisiekite us manimi — drauge uždirbsime krūvą pinigų“. Beje, tai nereiškia, kad Guilléno darbas persunktas abejonėmis. Tai patvirtina vienas iš įtikimiausių jo knygos skyrių (spausdinama sutrumpintai) — apie globalias demografijos permainas ir jų priežastis.

Gyventojų daugėjimo tempas kelia siaubą. 1820 m. Žemėje gyveno milijardas žmonių, praėjus šimtui metų, jų jau buvo daugiau, nei 2 mlrd. Po gan trumpo Didžiosios depresijos ir Antrojo pasaulinio karo sukelto stabtelėjimo, gyventojų ėmė daugėti svaiginamai greitai: 3 mlrd. — iki 1960 m., 4 mlrd. — iki 1975 m., 5 mlrd. — iki 1987 m., 6 mlrd. — iki 2000 m. ir 7 mlrd. — iki 2010 m. „Gimstamumo reguliavimas, arba tiesiai nebūtin?“— toks klausimas puikavosi ant 1968 m. publikuotos gan autoritetingos Stanfordo profesorių Paulo ir Anne Ehrlich knygos „Demografinė bomba“ (The Population Bomb) viršelio. Nuo tada viso pasaulio vyriausybes ir nemenką visuomenės dalį ne juokais suneramino perspektyvą, kurią jie laikė neišvengiama: žmonės perpildys mūsų planetą ir sunaikins ne tik save, bet ir milijonus gyvūnų bei augalų rūšių.

Tačiau realijos tokios, kad prasidedant ketvirtam šio amžiaus dešimtmečiui, problema bus mažas gimstamumas.

Kelis artimiausius dešimtmečius gyventojų daugėjimo tempas bus pustrečio karto lėtesnis, nei laikotarpiu nuo 1960 iki 1990 m. Negana to, kai kuriose šalyse gyventojų netgi sumažės (jeigu, suprantama nebus didelio imigrantų srauto). Nuo aštuntojo dešimtmečio pradžios JAV moterys per reprodukcinį amžių gimdė vidutiniškai po mažiau nei du vaikus. To nepakanka natūraliam gyventojų lygio išlaikyti. Analogiškos tendencijos ir daugelyje kitų pasaulio regionų. Tokių skirtingų šalių, kaip Brazilija, Kanada, Švedija, Kinija ir Japonija, žmones jaudina klausimas, kas rūpinsis pagyvenusiais žmonėmis ir išlaikys juos pensijoje.

Mažėjant gimstamumui Rytų Azijoje, Europoje ir Šiaurės bei Pietų Amerikoje, o Afrikoje gimstamumo lygiui mažėjant pastebimai lėčiau, Artimuosiuose Rytuose ir Pietų Azijoje vyksta ekonominės ir geopolitinės galios persiskirstymas. Dabar kiekvienam išsivysčiusiose šalyse gimstančiam kūdikiui tenka daugiau nei devyni naujagimiai, pasaulį išvydę besivystančiose. Imant kaip pavyzdį JAV, kiekvienam ten gimusiam tenka 4,4 gimusio Kinijoje, 6,5 — Indijoje ir 10,2 — Afrikoje. Negana to, dėl gerėjančio maitinimosi ir ligų profilaktika skurdžiausiuose pasaulio regionuose vis daugiau vaikų sulaukia pilnametystės ir patys tampa tėvais. Prieš pusę amžiaus tokiose šalyse, kaip Kenija ir Gana,vienas vaikas iš keturių mirdavo, nesulaukęs 14 metų. Dabar šis rodiklis — mažiau nei 1:10.

Šie energingi įvairių pasaulio regionų apgyvendinimo pokyčiai vyksta ne tik dėl didesnio gimstamumo, bet ir dėl tikėtinos gyvenimo trukmės ilgėjimo. Pavyzdžiui, šeštajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje skurdžiausiuose pasaulio rajonuose tikėtina gyvenimo trukmė už labiausiai išsivysčiusiuose buvo trumpesnė vidutiniškai 30 metų. Dabar šis skirtumas susitraukė iki 17 metų. Nuo 1950 iki 2015 m. mirtingumo lygis Europoje sumažėjo vos 3%, tuo tarpu Afrikoje — net 65%. Dėl mažėjančio visų amžiaus grupių mirtingumo tikėtina gyvenimo trukmė skurdesnėse šalyse auga.

 

 

Iki 2030 metų Pietų Azija (įskaitant Indiją) įtvirtins pasaulinę lyderystę gyventojų skaičiumi. Antrą vietą užims Afrika, o Rytų Azija (įskaitant ir Kiniją) pasitrauks į trečią vietą. Europa, 1950 metais buvusi antra pagal gyventojų skaičių, iki 2030 m. nusileis Pietryčių Azijai (kuriai, be visų kitų šalių, priklauso Kambodža, Indonezija, Filipinai ir Tailandas) ir Centrinei Amerikai, atsidurs šeštoje vietoje.

Tarptautinė migracija šias grandiozines permainas iš dalies gali sušvelninti, žmonėms iš pasaulio rajonų, kur gimstamumas didelis, persikeliant į tuos, kur gimstamumas mažas. Tokie procesai iš tiesų ne kartą vyko. Tarkime, šeštajame ir septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje daug Pietų Europos gyventojų migravo į Šiaurės Europą. Tačiau šį kartą vien migracijos nepakaks kompensuoti demografines tendencijas. Pabrėžiu tai, nes siekdamos kontroliuoti situaciją pasienyje, pernelyg daug vyriausybių, panašu, rengiasi statyti užtvaras — nuo paprastų sienų (iš plytų ir betono) iki supertechnologiškų barjerų (su lazeriais ir cheminiais detektoriais).

Bet net jei sienos liks popieriuje ar bus menkai efektyvios, prognozuoju, kad migracija demografijos tendencijų pakeisti negalės. Atsižvelgiant į esamą migraciją ir gyventojų daugėjimą, užsachario Afrika — 50 Afrikos valstybių, neskalaujamų Viduržemio jūros, — iki 2030 metų taps antruoju pagal gyventojų skaičių pasaulio regionu. Netgi tarus, kad per artimiausius 20 metų migracijos srautai padvigubės, kritinį momentą tai nukels iki 2033 m. — vos trimis metais — ir niekaip nepasuks atgal demografijos tendencijų, judančių link mums įprasto pasaulio pabaigos.

Ir kas gi lemia visuotinį gimstamumo mažėjimą? Šis klausimas paprasto atsakymo neturi. Vaikų pradėjimo procesas visiems puikiai žinomas, paprastas ir itin populiarus. Panagrinėsiu šią problemą, pristatydamas savo paties genealogiją. Viena iš mano prosenelių Ispanijoje buvo nėščia 21 kartą ir susilaukė 19 kūdikių. Pirmojo vaiko susilaukė, būdama 21-erių, paskutiniojo — kuomet jai buvo 42 metai. Mano gimtajai šaliai vystantis ir plintant moterų švietimui ir lavinimuisi, šeimos mažėjo, ir dabar viena moteris įprastai augina vieną ar du vaikus.


© Unsplash.com

Svarbu suvokti, kad dabar kai kuriuose pasaulio regionuose, o tai – ir Afrikoje, Artimuosiuose Rytuose ir Pietų Azijoje, gyvena milijonai moterų, per savo gyvenimą pagimdžiusios ar dar pagimdysiančios 5, 10 ar net ir daugiau vaikų. Beje, vidutinis gimstamumas besivystančiose šalyse taip pat mąžta dėl tų pačių priežasčių, dėl kurių jis staigiai sumažėjo ir išsivysčiusiose šalyse. Dabar moterys turi daugiau galimybių už namų ūkio ribų, ir, kad galėtų jomis pasinaudoti, jos mokosi ir neretai įgyja aukštąjį išsilavinimą. Tai, savo ruožtu, nukelia vaikų gimdymą. Moters vaidmens ekonomikoje ir visuomenėje pokytis – svarbiausias gimstamumo lygio mažėjimo visame pasaulyje faktorius. Moterys vis labiau lemia tai, kas vyksta pasaulyje.

Šiame kontekste atkreipkite dėmesį į JAV, kur įvyko ryškus moterų prioritetų pokytis. Šeštajame dešimtmetyje amerikietės tekėdavo, sulaukusios vidutiniškai 20 metų amžiaus, vyrai šeimas kurdavo, vidutiniškai 22 metų. Dabar šie rodikliai yra 27 ir 29 metai atitinkamai. Taip pat padidėjo amžius, kuomet moteris susilaukia pirmagimio — 28 metai. Didžiąja dalimi tai susiję su mokymosi trukme. Vis daugiau moterų baigia vidurinę mokyklą ir gauna aukštąjį išsilavinimą. Šeštajame dešimtmetyje aukštojo mokslo diplomą turėjo ~7% 25 – 29 metų moterų — per pusę mažiau nei vyrų. Dabar aukštojo mokslo diplomą turi beveik 40% moterų, tuo tarpu vyrų rodiklis – tik 32%.

Skaitomiausi Naujausi

 

Gyventojų daugėjimas įprastai vyksta, niekaip nekontroliuojamas. Tūkstančius metų gyventojų skaičius priklausė nuo derliaus, karų, ligų ir gamtos katastrofų. Filosofai, teologai ir mokslininkai ne vieną amžių laužė galvas, stengdamiesi atsakyti į klausimą, kiek žmonių gali išlaikyti Žemės ištekliai. 1798 m. britų ekonomistas ir demografas Thomas Malthus, perspėjo pasaulį dėl to, kas vėliau bus pavadinta „Malthuso spąstais“, — žmonijos polinkį perdėtai daugintis ir išnaudoti savo egzistavimui reikalingus resursus. Malthuso laikais Žemėje gyveno mažiau, nei 1 mlrd. žmonių (palyginkite su dabartiniais 7,5 mlrd.). Malthusas manė, kad žmonija dėl nekontroliuojamo seksualinio potraukio yra pikčiausias savo pačios priešas. Jo požiūriu, neribojamas gyventojų daugėjimas gali sukelti badą ir ligas, nes išteklių negali daugėti taip pat sparčiai, kaip daugėja žmonių. Malthusas ir daugelis jo amžininkų baiminosi, kad perteklinis žmonijos dauginimasis gali sukelti jos išmirimą. „Žmonių daugėjimo greitis taip smarkiai viršija žemės galimybes auginti maistą, kad žmonių gentį turi ištikti vienokia ar kitokia priešlaikinė žūtis“, — rašė demografas.

Žvelgdami iš šiandienos pozicijų, galime sakyti, kad Malthus nepakankamai įvertino žmonijos išradingumo ir inovacijų potencialą, įgyvendinusį fenomenalų žemės ūkio produktyvumo augimą. Lygiai taip mokslininkas neatkreipė deramo dėmesio į didžiules tarptautinės prekybos maisto produktais plėtros galimybes, kurias suteikia greiti ir pigūs transatlantiniai pervežimai. Tačiau Malthus buvo teisus, parodydamas, kad gyventojai ir maistas — dvi to paties medalio pusės.

Jei gamybos inovacijų ir maisto išteklių pasiskirstymo potencialą Malthusas įvertino nepakankamai, tai apie šiuolaikinių technologijų gebėjimą sutramdyti mūsų seksualinį apetitą jis nė neįtarė. Šių faktorių ryšys neįtikėtinai tiesmukas: kuo daugiau turime alternatyvių pramogų formų, tuo mažiau užsiimame seksu. Šiuolaikinėje visuomenėje prieš mus atsiveria visas tokių priemonių arsenalas — nuo radijo ir televizijos iki kompiuterinių žaidimų ir socialinių tinklų. Kai kuriose išsivysčiusiose šalyse, taip pat ir JAV, keletą dešimtmečių fiksuojamas seksualinių kontaktų dažnio mažėjimas. Platus tyrimas, publikuotas Archives of Sexual Behavior žurnale, rodo, kad „pilnamečiai amerikiečiai šio tūkstantmečio pirmąjį dešimtmetį seksu užsiėmė maždaug devynis kartus rečiau, nei paskutinį praėjusio tūkstantmečio dešimtmetį.“ Tai ypač būdinga vedusiems amerikiečiams ir amerikiečiams, turintiems nuolatinį partnerį. Atsižvelgiant į amžių „gimusieji praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje (vadinamoji nekalbioji karta), seksu užsiėmė dažniausiai, o gimusieji dešimtajame (milenialai ir karta iGen), darė tai rečiausiai“. Tyrėjų išvada — „amerikiečiai rečiau užsiima seksu, nes… vis daugiau žmonių neturi pastovaus partnerio ar sutuoktinio, o taip pat dėl retėjančių porų seksualinių kontaktų“.

Įdomus pavyzdys, demonstruojantis alternatyvių pramogų poveikį mūsų susidomėjimui seksu, — 2008 m. prie Rytų Afrikos pakrantės esančioje Zanzibaro saloje vykę elektros tiekimo sutrikimai. Situacija buvo itin nemaloni, nes pertrūkiai tęsėsi ištisą mėnesį. Problema kilo tik tai salos daliai, kuri buvo prijungta prie elektros tinklo. Likę gyventojai naudojosi dyzeliniai generatoriais. Incidentas tyrėjams suteikė retai pasitaikančią galimybę atlikti „natūralų eksperimentą“ siekiant išsiaiškinti elektros išjungimo poveikį gimstamumui: energijos tinklų klientų „eksperimentinė grupė“ visą mėnesį gyveno be elektros, o „kontrolinė grupė“ lyg niekur nieko gyveno po senovei. Po devynių mėnesių „eksperimentinėje grupėje“ gimė maždaug 20% daugiau vaikų. „Kontrolinėje grupėje“ tokios dinamikos neužfiksuota.

 

© V. Povilaitis | Public Domain

Dar vienas svarbus sprendimo pratęsti giminę faktorius — pinigai. 2018 m. The New York Times organizavo apklausą, kuria aiškinosi, kodėl dabar vaikų amerikiečių šeimose mažiau (jeigu iš viso būna), nei ankstesnėse kartose. Keturios iš penkių pagrindinių priežasčių buvo susijusios su finansine situacija. „Uždarbio augimas nespėja įkandin brangstančio pragyvenimo. Be to, nereikėtų užmiršti studentų kreditų. Dėl to dabar finansinį stabilumą pasiekti itin sunku, netgi įgijus aukštąjį išsilavinimą, dirbant stambioje kompanijoje ir šeimoje turint du pajamų šaltinius“, — pastebi Davidas Carlsonas, 29 metų vedęs vyriškis, kurio sutuoktinė dirba, kaip ir jis. Jaunuoliai iš nepasiturinčių šeimų irgi baiminasi gimdyti vaikus. Jiems tenka rinktis tarp šeimos sukūrimo ir kitų išlaidų. Pavyzdžiui, Brittany Buttler iš Baton Rouge miesto Louisianoje, tapo pirmąja iš savo šeimos, įgijusia bazinį aukštąjį išsilavinimą. Dabar, sulaukus 22 metų, jos prioritetai – socialinės veiklos srities diplomas, studentų paskolos išmokėjimas ir gyvenamosios vietos paieška saugiame rajone. Vaikams savo eilės teks palūkėti.

Tolimame septintajame dešimtmetyje Čikagos universiteto ekonomistas Gary Becker pateikė novatorišką žmonių sprendimo gimdyti vaikus sampratą: jie stengiasi rasti balansą tarp norimų turėti vaikų kiekybės ir kokybės. Pavyzdžiui, didėjant šeimos pajamoms, ji gali nuspręsti įsigyti antrą ar trečią automobilį, tačiau nepirks vienos ar dviejų dešimčių mašinų, net jeigu jos finansinė padėtis gerėja. Ji nepirks ir papildomo tuzino šaldytuvų ar skalbyklių. Beckeris darė prielaidą, kad augant pajamoms, imama koncentruotis į kokybės gerinimą, o ne į kiekybės didinimą. Kitaip tariant, žmonės keičia savo kledarus į naujesnius, erdvesnius ir prabangesnius sedanus ar visureigius. Su vaikais tai pasireiškia skiriamu didesniu dėmesiu ir didesniais ištekliais mažesniam atžalų skaičiui. „Vaikų skaičiaus ir kokybės tarpusavio ryšys yra svarbiausia priežastis to, kodėl reali vaiko auginimo kaina didėja įkandin pajamų,“ — nurodo Beckeris. Kitaip tariant, didėjant pajamoms, tėvai labiau linkę investuoti daugiau į kiekvieną vaiką, kad užtikrintų jam palankesnes gyvenimo galimybes.

Beckerio įžvalgos į žmonių elgesį pelnė jam 1992 metų ekonomikos Nobelio premiją. Nepaisant to, kad nagrinėdamas tokį sudėtingą reiškinį, kaip gimstamumas, Beckeris neatsižvelgia į individualius pageidavimus, o taip pat kultūrines normas ir vertybes, jam vis tik pavyko išsiaiškinti svarbų socialinį fenomeną. Mūsų laikais daugelis tėvų pasirengę mažiau vaikų skirti daugiau laiko ir resursų, tarkime, taupymui mokslui universitete ar papildomiems užsiėmimams, siekdami suteikti maksimalias sėkmės galimybes ateityje. Kaip pažymi Marylando universiteto sociologas Philip N. Cohen, „norime daugiau skirti kiekvienam vaikui, kad jis turėtų daugiau galimybių konkuruoti vis nelygesnėmis sąlygomis“. Šiuo atžvilgiu vaikus vertiname kaip tam tikros vertės ir pelningumo investicinius projektus.

Norint suprasti tėvų logiką nustatant norimos šeimos dydį, verta paskaičiuoti, kokios yra vaiko auginimo išlaidos. 2015 metų JAV federalinės vyriausybės duomenimis, vidutinė amerikiečių šeima vaiko iki 17 metų auklėjimui išleidžia kvapą gniaužiančią 233 610 dolerių sumą. Ir šioje sumoje neįskaičiuotos lėšos aukštajam mokslui, bent jau padvigubinančiai išlaidas.

 

Kuomet rašiau šias eilutes, mano kompiuteryje buvo atidaryta lentelė su amerikiečių šeimų metinėmis pajamomis ir išlaidomis. Stulbina, kad amerikiečių šeimos kiekvienam vaikui pasirengusios išleisti vidutiniškai po daugiau, nei pusę milijono dolerių, jeigu šis baigs brangų universitetą. Sudariau naują lentelę su tais pačiais duomenimis, tačiau be vaikų ir jų auginimo išlaidų. Antroje lentelėje vietoje išsilavinusios atžalos turime prabangų automobilį ar užmiesčio namelį pajūryje.

Prieš kelis metus Singapūro vyriausybė pabandė išsiaiškinti, kodėl šeimos šioje nedidelėje, bet pasiturinčioje salų valstybėje, kur trečdalis gyventojų yra etniniai kinai, užuot gimdę vaikus, buvo labiau linkę įgyti „penkis padoraus gyvenimo atributus“: pinigus, automobilį, kreditinę kortelę, kondominiją (bendrą namų valdą) ir narystę užmiesčio klube. Valdininkai bevaikių porų grupei išsiuntė laišką, kuriame nurodė, kad Singapūro nacionalinės ekonomikos augimo palaikymui būtinas jaunimas. Laiške buvo neįprastas pasiūlymas: nemokamas poilsis Balyje, kuris, vyriausybės nuomone, turėtų tinkamai nuteikti poras. Laiško gavėjai tokia retai pasitaikančia poilsio galimybe, žinoma, pasinaudojo, tačiau savo susitarimo dalies neišpildė. Pilotinės programos sukeltas naujagimių krykštavimo lygis valdininkų nepatenkino, ir po devynių mėnesių programa buvo uždaryta.

Demografines tendencijas paveikti bandė ir KLR drakoniška „vienos šeimos – vieno vaiko“ politika.

Tęsinys kitame puslapyje:

(20)
(6)
(14)

Komentarai (3)