Ar tai buvo dėl to, kad britai yra ypač išradingi žmonės, ar tik istorijos atsitiktinumas? Laikui bėgant buvo pasiūlyta įvairių teorijų, tačiau kurios yra teisingos? Pažvelkime į vieną iš įdomiausių.

Kas buvo pramonės revoliucija?

Plačiai pripažįstama, kad pramonės revoliucija vyko nuo 1760-ųjų iki Pirmojo pasaulinio karo (1914-1918). Tai buvo laikotarpis, paženklintas didžiulių technologinių, socialinių ir ekonominių bei geopolitinių pokyčių visame pasaulyje.

Per visą šį laikotarpį visuomenė perėjo nuo didesnės agrarinės ir amatų ekonomikos prie tokios, kurioje vyravo pramonė ir mašinų gamyba. Technologinės naujovės per visą laikotarpį neatpažįstamai pakeitė daugelį gyvenimo ir darbo aspektų.

Pats terminas „pramonės revoliucija“ pirmą kartą buvo sugalvotas to meto prancūzų rašytojų, tačiau XIX amžiuje jį išpopuliarino anglų ekonomikos istorikas Arnoldas Toynbee.

Nors Toynbee apibrėžimas apėmė istorijos laikotarpį nuo 1760 iki 1840 m., jis plačiau taikomas kalbant apie ekonomikos transformacijos iš agrarinės ekonomikos į gamybos ekonomiką procesą, o ne į griežtai apibrėžtą laikotarpį.

Štai kodėl kai kurios šalys šiandien kartais apibūdinamos kaip išgyvenančios savo „pramonės revoliucijas“.

Kodėl pramonės revoliuciją pradėjo Didžioji Britanija?

Istorikai postulavo įvairias priežastis, kodėl pramonės revoliucija prasidėjo Didžiojoje Britanijoje. Tačiau turbūt vienas įtikinamiausių yra turkų kilmės amerikiečių ekonomisto Darono Acemoğlu ir britų politologo Jameso A. Robinsono pateiktas argumentas knygoje „Kodėl žlunga tautos“.

Jų vertinimu, neatsitiktinai pramonės revoliucija prasidėjo Didžiojoje Britanijoje. Tačiau pats faktas, kad Didžioji Britanija pasiekė tašką, kai ji buvo palanki dirva pramonės revoliucijai, yra iš dalies atsitiktinumas ir iš dalies kultūrinis vystymasis.

Trumpai tariant, jų argumentas yra tas, kad tokie svarbūs istorijos pokyčiai, kaip Romos imperijos žlugimas, XIV a. Juodasis maras, Magna Carta pasirašymas, krikščionybės reformacija, ir 1688 m. Šlovingoji revoliucija, iš pradžių turėjo nedidelius, bet kartu laikui bėgant gilius poveikius. Tam tikra prasme jį galima palyginti su chaoso teorija, kur nedideli pradinių sąlygų pokyčiai gali sukelti labai skirtingą rezultatą.

Žinoma, istorijos kelias ne visada yra linijinis. Didžiosios Britanijos istorijoje prieš pramonės revoliuciją buvo įvairių regresinių įvykių.

Anglijos pilietinis karas ir vėlesnis puritoniškas Oliverio Kromvelio valdymas yra puikūs pavyzdžiai. Tačiau kai kurie teigė, kad tai galiausiai paskatino protestantų etikos įtvirtinimą britų kultūroje ir po to monarcho valdžią perdavė Didžiosios Britanijos vyriausybei.

Pasak Acemoğlu ir Robinsono, kai buvo nustatytas kelias į didesnę teisinę valstybę, įtraukiančių visuomenės institucijų vystymąsi, didesnes nuosavybės teises ir atvirumą kūrybingam socialinių bei ekonominių institucijų naikinimui, lėmė pramonės revoliuciją Jungtinėje Karalystėje.

Kūrybinis naikinimas yra ekonominis terminas, apibūdinantis būdą, kaip kapitalizmas veda į nuolat besikeičiančią ekonomikos struktūrą, įskaitant ilgalaikės praktikos išardymą, siekiant atverti vietą naujiems gamybos būdams.

Senos pramonės šakos ir įmonės, kurios nebėra pelningos, užsidaro, todėl ištekliai (kapitalas ir darbo jėga) gali pereiti į produktyvesnius procesus ir sritis. Vadinamosios ardomosios technologijos, tokios kaip geležinkeliai, internetas ir kt., yra puikūs kūrybinio naikinimo pavyzdžiai.

Tęsinys kitame puslapyje:

Komentarai (1)