Tai buvo brutaliausias ir kruviniausias vikingų mirties bausmės vykdymo būdas, vaizduotas ir filmuose, ir kompiuteriniuose žaidimuos. Dabar nauji tyrimai atskleidžia liūdnai pagarsėjusio mirties bausmės vykdymo metodo istorinį pagrįstumą.

„Kruvinasis erelis“ – tai praktika, kai kankintojai atskiria aukos šonkaulius nuo stuburo, ištraukia kaulus ir odą į išorę, kad suformuotų savotiškus „sparnus“, bet to dar ir pašalindavo plaučius iš krūtinės ertmės.

Toks brutalus mirties bausmės vykdymo būdas du kartus rodomas populiariame History Channel draminiame seriale „Vikingai“ kaip ritualas, skirtas didžiausiems pagrindinių veikėjų priešams Jarlui Borgui ir karaliui Ællai, išgalvotam tikrojo Nortumbrijos valdovo atitikmeniui.

Vaizdo žaidime „Assassin’s Creed: Valhalla“ Ivaras Bekaulis – veikėjas, sukurtas pagal vikingų vadą, įsiveržusį į Britų salas devintame mūsų eros amžiuje, atlieka „kruvinąjį erelį“ prieš savo priešą karalių Rhodri.

Šie vaizdiniai paimti iš viduramžių šaltinių, parašytų senosios skandinavų ir lotynų kalbomis. Kiekviename iš išlikusių šaltinių yra nuoroda į auką pagautą mūšyje, o jos nugaroje išraižytas kažkoks erelis. Kai kurios nuorodos į kankinimą yra labai glaustos. Kiti yra grafiškesni, atitinkantys kraštutines versijas, vaizduojamas šiuolaikinėje populiariojoje kultūroje. Bet kuriuo atveju ritualo pasirodymas šiuose tekstuose yra skirtas pasiųsti žinią, susietą su garbe ir kerštu.

Ekspertai ilgai ginčijosi, ar „kruvinasis erelis“ buvo literatūrinis tropas, ar tikra bausmė. Šaltiniai dažnai yra neaiškūs, nurodantys legendines abejotino tikrumo asmenybes arba maišantys priimtą istorinę chronologiją. Kol archeologai neras lavono griaučių, turinčių aiškių kankinimo įrodymų, tikriausiai niekada nesužinosime ar tai buvo tikra egzekucija.

Jei vikingai atlikdavo „kruvinąjį erelį“, ar tai reiškia, kad viduramžiai buvo tokie žiaurūs, bjaurūs ir „tamsūs“, kaip rodo stereotipai? Atsakymas sudėtingas.

Vikingai, kaip ir daugelis viduramžių žmonių, įvairiais laikotarpiais galėjo būti nepaprastai žiaurūs, bet galbūt ne labiau nei kitos grupės. Mokslininkų darbas yra suprasti, kaip šis smurtas dera sudėtingoje visuomenėje, o naujas tyrimas tai bando atsakyti.

Straipsnyje, kurį ketinama paskelbti vėliau šį mėnesį žurnale „Speculum: A Journal of Medieval Studies“, nagrinėjamas ne klausimas, ar ritualas iš tikrųjų vyko vikingų amžiuje, o ar „kruvinasis erelis“ galėtų būti naudojamas kaip kankinimo būdas. Atsakymas, pasak tarpdisciplininės gydytojų, anatomų ir istoriko komandos, yra tvirtas „taip“.

Tyrimo bendraautorius Monte Gatesą ir Heidi Fuller, abu medicinos mokslininkus iš Kelio universiteto Anglijoje, tirti „kruvinąjį erelį“ paskatino serialas „Vikingai“. Tyrimas atvedė mokslininkus į viduramžių sakmes, kurios atvėrė daugiau klausimų ir leido suprasti, kad reikia pasikonsultuoti su istoriku. Mokslininkų bendradarbiavimas su Islandijos universiteto religijos istoriku Luke'u Johnu Murphy buvo nepaprastai vaisingas.

„Darbas ties anatominėmis ritualo ribomis paskatino mane susimąstyti apie platesnes socialines ir kultūrines ribas, per kurias turėjo vykti bet koks istorinis „kruvinasis erelis“, – sako Murphy. Tai savo ruožtu paskatino diskusiją ne tik apie tai, kas galėjo nutikti, bet ir kaip ir kodėl.

Tęsinys kitame puslapyje:

Komentarai (1)