Klausimas dėl sugrįžimo į normalų gyvenimą ramybės neduoda ir Didžiosios Britanijos nacionaliniam statistikos biurui (ONS). 2020-ųjų kovo 27-ąją tarnyba pradėjo didelės šalies gyventojų dalies apklausą. Gyventojų buvo teiraujamasi, kada, jų manymu, pavyks sugrįžti į normalų gyvenimą. Tai buvo daroma visai netrukus po to, kai prasidėjo pirmoji pandemijos banga, o koronaviruso atvejų ir mirčių skaičius sparčiai augo.

Didžiojoje Britanijoje buvo ką tik prasidėjęs pirmasis karantinas dėl COVID-19.

Didžiosios Britanijos nacionalinis statistikos biuras žmones apklausinėjo kovo 27-ąją ir dar 10 dienų. Tuo metu tik 15 proc. gyventojų teigė nesantys tikri, kada gyvenimas galėtų sugrįžti į normalią būseną, ir tik 11 proc. gyventojų galvojo, kad šis sugrįžimas gali užtrukti metus ar ilgiau. Likę trys ketvirtadaliai manė, jog gyvenimas į normalias vėžes sugrįš po metų nuo 2020-ųjų kovo.

Niekas tada nesvarstė, kad gyvenimas gali niekados nebesugrįžti į normalią būseną. Dauguma galvojo, jog normalumas turėtų sugrįžti per šešis mėnesius. Mes, žmonės, dažnai būname tokie optimistai.

Per kitus 20 mėnesių ONS atliko dar 76 apklausas, paprastai po vieną apklausą per savaitę. Tarnyba kiekvienoje apklausoje pateikdavo tą patį klausimą apie tai, kada, Didžiosios Britanijos gyventojų manymu, gyvenimas galėtų sugrįžti į normalias vėžes.

77-osios apklausos, pasibaigusios 2021-ųjų lapkričio 14-ąją, metu žmonių, teigusių, kad nėra tikri, kada gyvenimas taps ir vėl normalus, dalis padvigubėjo iki 31 proc. Žmonių, galvojusių, kad sugrįžimui į normalią būseną prireiks mažiausiai metų, dalis išaugo tris kartus iki 35 proc. Dar 14 proc. galvojo, jog gyvenimas jau niekada nebesugrįš į normalias vėžes.

O gyventojų, svarstančių, kad įprastai būsenai susigrąžinti pakaks metų, dalis sumažėjo nuo trijų ketvirtadalių iki vos penktadalio. Mūsų tikėjimas dėl sugrįžimo į normalumą žlugo.

Iki šiol didžiausias neužtikrintumo išaugimas užfiksuotas dviem bangomis. Pirmoji neaiškumo ir neužtikrintumo banga aukščiausią tašką pasiekė 2020-ųjų rugpjūtį, kai koronaviruso atvejų ir mirčių skaičius sumažėjo beveik iki nulio.

Po to neaiškumo lygis krito tiesia linija iki 2021-ųjų sausio vidurio. Tuo metu daugelis gyventojų manė žinantys, kas gali nutikti toliau. Tai buvo didžiausias užtikrintumas iš visų 77 apklausų. Tačiau po to žmonės pamažu, bet užtikrintai ėmė vis labiau abejoti dėl to, ką gali atnešti ateitis. Antroji neaiškumo banga savo piko veikiausiai dar nepasiekė.

Normalumą apibrėžiame mes patys

Kažkuriuo metu ateis laikas, kai esamą gyvenimo būdą dauguma mūsų įvardinsime kaip normalų – taip nutinka visados. Tačiau tai jau bus naujasis normalumas. Pandemija mūsų galvose dėliojasi įvairiausiais vingiais ir labai skiriasi nuo tos pandemijos, kuri matuojama atvejų, hospitalizacijų ir mirčių skaičiumi.

Kadangi pandemija egzistuoja ne tik fiziniame pasaulyje, bet ir mūsų galvose, iš dalies ji yra susijusi su kiekvienu iš mūsų – kaip mes kiekvienas atskirai dėl jos jaučiamės. Todėl normalumo sugrįžimas pasižymės ne tuo, kad pajusime, jog gyvenimas sugrįžo į tą pačią būseną, kurioje buvo iki 2020-ųjų, bet tuo, kad mes pajausime, jog gyvenimas ir vėl klostosi normaliai.

Naujausioje iš 77 apklausų trys iš penkių suaugusiųjų teigė, kad jie „per pastarąsias septynias dienas vengė fizinio kontakto su asmenimis už namų ribų“. Du iš penkių nurodė, jog jų „namuose per pastarąsias septynias dienas lankėsi tik artimiausi šeimos nariai“. Lyginant su ankstesne apklausa, nė viena iš šių priemonių nepasikeitė. Jeigu, tarkime, šis elgesio modelis bus tęsiamas ir toliau iš esmės be pokyčių, tikėtina, kad, laikui bėgant, toks dalykas ims atrodyti normalus.

Kita vertus, klausimas, kurį ONS dabar pateikė jau 77 atskiroms žmonių grupėms (visos jos parinktos atsitiktiniu būdu), konkrečiai nemini pandemijos – jis yra apie „gyvenimą“ apskritai. Labai tikėtina, kad iš pradžių dauguma žmonių į jį atsakė omenyje turėdami pirmiausia pandemiją. Tačiau, laikui bėgant, ėmė kisti ir kiti gyvenimo aspektai.

Gyvenimas visada keičiasi. Žmonių atsakymai galėjo visa tai atspindėti ir, nepaisant pandemijos, normalumas juose galėjo būti apibūdinamas kaip praeitis, kurios nebeatkursi.

Dabar esame labai arti to taško, kai dauguma suaugusiųjų ims manyti, kad normalumui susigrąžinti reikės palaukti mažiausiai iki 2023-ųjų, arba kad jis apskritai niekada nebesugrįš. O iš tų, kurie taip nemano, dauguma vis labiau nėra tikri, kaip viskas klostysis toliau.

Kažkuriuo metu dauguma mūsų pripras prie to, kaip viskas pasikeitė, ir pakitęs pasaulis mums ims rodytis įprastas ir normalus. Mums, kurie išgyveno pandemiją, ši patirtis atmintyje išliks amžinai. Bet tai, kaip mes, atsigręžę atgal, prisiminsime pandemiją ir laikus iki 2020-ųjų kovo, ir toliau keisis.

Komentarai (5)