Po garsiojo Doolittle arba Tokijo reido vienas iš dalyvavusių amerikiečių bombonešių nusileido sovietų teritorijoje. Įgula tikėjosi nedelsiant palikti SSRS, tačiau galiausiai išvyko į 13 mėnesių trukusią kelionę per pusę šalies.

1942 m. balandžio 18 d. JAV oro pajėgos pirmą kartą Antrojo pasaulinio karo metais atakavo Japoniją. Šešiolika bombonešių „B-25 Mitchell“ surengė netikėtus oro antskrydžius kariniams ir pramoniniams objektams Tokijuje ir keliuose kituose miestuose.

Vadinamasis „Doolittle Raid“ (pavadintas jam vadovavusio pulkininko leitenanto Jameso Doolittle vardu, dar vadinamas Tokijo reidu) buvo kerštas už klastingą Japonijos išpuolį prieš JAV Ramiojo vandenyno laivyno karinio jūrų laivyno bazę Perl Harbore praėjusių metų gruodžio 7 d.

Japonijos imperatoriškojo karinio jūrų laivyno patruliniams laivams anksti aptikus JAV lėktuvnešių grupę, slapta judančią link Japonijos krantų, bombonešiai turėjo pakilti daug anksčiau nei planuota. Lėktuvai buvo prikrauti papildomų degalų atsargų, kurių vis tiek galėjo nepakakti – bombonešiai turėjo grįžti ne į savo lėktuvnešį „USS Hornet“, kuris jau buvo palikęs pavojingus vandenis, o į tolimus sąjungininkės Kinijos Respublikos aerodromus.

Ne visi Doolittle'o lėktuvai bandė rasti kelią atgal į Chiang Kai-sheko pajėgų kontroliuojamą teritoriją Kinijoje. Kapitono Edwardo J. Yorko vadovaujama įgula, supratusi, kad likusio kuro neužtenks jiems pasiekti Kiniją, nusprendė nusileisti kitos JAV sąjungininkės – Sovietų Sąjungos – teritorijoje. Vienintelė problema buvo ta, kad amerikiečių pilotams buvo uždrausta tai daryti griežčiausiomis sąlygomis.

Netikėti svečiai

Tuo metu SSRS ir JAV iš tiesų palaikė sąjungininkų santykius, tačiau jie apėmė tik karą prieš nacistinę Vokietiją Europoje. 1941 m. balandžio 13 d. su Tokiju pasirašiusi neutraliteto paktą, Maskva atsiribojo nuo ginkluoto konflikto Ramiajame vandenyne ir buvo įpareigota nedelsiant internuoti regione kariaujančių valstybių karius, kurie dėl tam tikrų priežasčių atsidūrė jos teritorijoje.

Skridęs išilgai Sovietų Sąjungos pakrantės ir aplenkęs Vladivostoką, York'o „B-25“ pateko į sovietų oro erdvę Sysojevo kyšulio srityje, kur jį aptiko Sovietų Ramiojo vandenyno laivyno oro gynybos pajėgos. Tačiau sovietai nepaskelbė pavojaus, nes amerikiečių lėktuvas buvo supainiotas su sovietų bombonešiu „Jak-4“, grįžtančiu į bazę.

Tik pusę šešių popiet, amerikiečių karo lėktuvui pasirodžius virš Unašio karinio aerodromo už kelių dešimčių kilometrų nuo Nachodkos uosto, du „I-15“ naikintuvai išskubėjo jį perimti ir buvo pasiruošę atakuoti. Tačiau jie nesutrukdė nusileisti bombonešiui, kurio degalų bakai tuo metu buvo beveik tušti.

Sovietų kariškiai labai nustebo išvydę penkis amerikiečius (du lakūnus, šturmaną, skrydžio inžinierių ir ginklininką), bet vis dėlto šiltai juos priėmė, paguldė nakvoti ir pamaitino. Netrukus į aerodromą atvyko Ramiojo vandenyno laivyno oro pajėgų vado pavaduotojas pulkininkas Gubanovas su vertėju.

Iš pradžių amerikiečiai sakė, kad atskrido iš Aliaskos. Tačiau Gubanovas buvo gerai informuotas apie bombardavimus Tokijuje ir pilotai turėjo pripažinti, kad jie dalyvavo reide. „Paklausiau jo, ar kitą rytą galėtume pakilti ir išskristi į Kiniją. Jis sutiko“, – 1943 m. prisiminė Jorkas.

Tačiau tai nebuvo taip paprasta. SSRS negalėjo paleisti Tokiją bombardavusių pilotų, nesukėlusi įnirtingo atsako iš Japonijos, kurios padėtis Tolimuosiuose Rytuose tuomet buvo stipresnė nei bet kada anksčiau.

Kita vertus, Maskva nenorėjo ginčytis su nauju sąjungininku, ką tik pradėjusiu tiekti ginklus ir žaliavas Sovietų Sąjungai pagal „Lend-Lease“ (lendlizo) programą.

Galiausiai „B-25“ buvo konfiskuotas, o jo įgula internuota, o JAV ambasadoriui SSRS Williamui Standley buvo įteiktas oficialus protestas. Tuo pat metu Maskva neoficialiai patikino Vašingtoną, kad bandys rasti išeitį iš susidariusios padėties, kuri tiktų visiems, o kol kas su JAV kariais bus elgiamasi gerai ir jie bus laikomi patogiomis sąlygomis.

Skersai per pusę šalies

Įgula buvo išsiųsta į Chabarovską, kur susitiko su Tolimųjų Rytų fronto vadu generolu Iosifu Apanasenko, kuris jiems pasakė, kad jie yra internuoti. Būtent po šio susitikimo prasidėjo amerikiečių odisėja – jie traukiniais, lėktuvais ir keltais buvo nugabenti per visą Sibirą į Uralo ir Volgos sritį ir palikti savaitėms gyventi į skirtingus miestelius ir mažus kaimelius. JAV ambasada reguliariai gaudavo informaciją apie internuotųjų buvimo vietą.

Tęsinys kitame puslapyje:

Ištisus aštuonis mėnesius amerikiečių lakūnai išbuvo nedideliame Okhansko miestelyje ant Kamos upės kranto, neturėdami nieko, kas juos užimtų.

„Praėjus maždaug keturiems mėnesiams po to, kai ten atvykome, mus paliko paskutiniai sargybiniai ir mes gyvenome vieni name. Mes galėjome laisvai vaikščioti po miestą. Iki to laiko išmokome pakankamai rusų kalbos, kad jei mus sustabdytų ir paprašytų dokumentų, galėtume pasakyti, kas esame. Žinoma, jie žinojo. Dauguma miestelio žmonių žinojo“, – prisiminė Jorkas.

Įgulai keletą kartų buvo leista susitikti su Amerikos diplomatais. 1942 m. rugsėjį jiems pavyko pasikalbėti su generolu Omaru Bradley, kuris tuo metu SSRS prižiūrėjo ALSIB (Aliaska–Sibiras) oro tiltą, kuriuo į SSRS skrido kariniai lėktuvai iš JAV.

Sužinojęs, kad pilotai svarsto apie pabėgimą, Bradley primygtinai patarė jiems atsisakyti šios idėjos ir nepažeisti internavimo sąlygų. Pabėgimas ilgainiui įvyktų, tik jį organizuotų ne amerikiečiai, o sovietų specialiosios tarnybos.

„Pabėgimas"

Situacija su internuota „B-25“ įgula pradėjo keistis 1943 m. pradžioje. Kapitono Jorko žmona kreipėsi į prezidentą Ruzveltą, prašydama paleisti įgulą, o jis asmeniškai kreipėsi į Staliną. Pati sovietų vadovybė pradėjo ne taip jautriai žvelgti į šią problemą, daugiausia dėl to, kad po Vokietijos pralaimėjimo Stalingrade ir Japonijos pralaimėjimo Gvadalkanalo mūšyje buvo jaučiamas karo lūžio taškas.

Tačiau tiesiog taip paleisti aviatorius buvo neįmanoma, todėl NKVD buvo pavesta organizuoti jų pabėgimą per Sovietų Sąjungos ir Irano sieną. Be to, patys amerikiečiai turėjo patikėti, kad jie veikia savo iniciatyva.

1943 m. kovą įgula buvo išsiųsta į SSRS pietus, kur jie turėjo dirbti Ašchabado aerodrome. Traukinyje į Turkmėnijos Sovietų Socialistinės Respublikos sostinę NKVD majoras Vladimiras Bojarskis, prisistatęs Raudonosios armijos majoru Aleksandru Jakimenka, sumanė susidraugauti su aviatoriais ir palaikyti su jais ryšį jiems pasiekus tikslą. Jis greitai įtikino amerikiečius, kad užjaučia jų sunkią padėtį ir nuoširdžiai nori padėti jiems grįžti namo.

„Nuo pirmųjų dienų Turkmėnistane su pasieniečiais planavau, kaip amerikiečiai kirs sieną“, – prisiminė Bojarskis. „Svarbiausia, kad jie patikėtų, jog patys suplanavo pabėgimą iš SSRS. Šiuo tikslu maždaug 20 km į pietryčius nuo Ašchabado, netoli Irano, įrengėme netikrą niekieno žemę, kuri neva žymėjo sovietų ir Irano sieną.

Bojarskis supažindino amerikiečius su kitu NKVD žmogumi, atlikusiu kontrabandininko vaidmenį. Už 250 dolerių jis turėjo juos sunkvežimiu nuvežti iki „sienos“, kurią jie turėjo slapta kirsti patys, o paskui vėl pasiimti juos kitoje pusėje.

„Turėjote pamatyti, kaip amerikiečiai Mėnulio šviesoje bėgdami į laisvę žvalgosi aplinkui ir atsiklaupia, kad galėtų palįsti po rusų pastatytais spygliuotų vielų užtvarais. Tinkamoje vietoje išradingai surengėme autentiškai atrodantį scenarijų, kai įsibrovėlių grupė nelegaliai kirto sieną“, – taip Bojarskis prisiminė naktį iš gegužės 10-osios į 11-ąją, kai amerikiečiai pabėgo.

Paėmęs amerikiečius „Irano“ pusėje, „kontrabandininkas“ be vargo pervedė juos per dabartinius tikrus pasienio postus, o tai buvo padaryta nesunkiai: po bendros sovietų ir britų invazijos į provokišką Iraną 1941 m. rugpjūčio mėn., šiaurinėje šalies dalyje buvo dislokuota sovietų kariuomenė, o pasienyje patikrinimai praktiškai nebuvo vykdomi. Atvykę į Mashhad miestą, nieko neįtarę įgulos nariai kreipėsi į Didžiosios Britanijos konsulatą ir iki gegužės 24 d. jau buvo Vašingtone.

Praėjus keliems metams po 13 mėnesių trukusios odisėjos per SSRS pabaigos, šaulys Davidas W. Pohlas išreiškė įtarimą, kad visą jų pabėgimą sugalvojo sovietų generalinis štabas ir NKVD. Tačiau antrasis pilotas Robertas G. Emmensas nesutiko: „Mūsų pabėgimas buvo pernelyg tikras. Tai mums kainavo kiekvieną centą, kurį turėjome. Kai palikome Jakimenko, jo akyse buvo ašaros“.

Pasidalinkite su draugais

Šaltiniai:

Russia Beyond

Aut. teisės: MTPC

Komentarai ()